2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: 2021–ieji – Vytauto Mačernio metai: POETO GYVENIMO IR KŪRYBOS PĖDSAKAIS

2021-05-19
 
Vytautas Mačernis

Vytautas Mačernis

Jonas Laurinavičius,
Lietuvos nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys

 

 

MOKYKLINIAI V. MAČERNIO POSMAI
1975 m. vasarą su žurnaliste Aldona Žemaityte iš „Literatūros ir meno" savaitraščio nukeliavome į Šarnelės kaimą - poeto Vytauto Mačernio tėviškę. Senoje Mačernių sodybvietėje sutikome jauniausią poeto brolį Aleksą. Suskatome klausinėti, ką jis atsimena iš Vytauto gyvenimo.
-Kad mažai ką jums galiu pasakyti, tada aš visai dar vaikas buvau, - skėstelėjo Aleksas. - Karo metais tėvai slėpė tarybinį lakūną, pabėgusį iš hitlerininkų nelaisvės. Vytautas labai su juo susidraugavęs, abu dažnai šachmatais lošdavo. O kaip mano brolis žuvo, tai jau visi žinote, nėr ką ir pasakoti.
Pasidomėjome, ar bent retkarčiais literatūros mėgėjai atvažiuoja aplankyti Mačernio kapo.
-Žinote, kuo toliau, tuo daugiau žmonių pas mus atvyksta. Ypač vasarą. Mes, šeimos nariai, ne taip seniai pastatėme ant Vytauto kapo paminklą, sutvarkėm aplinką. Gaila, kad mūsų sodybą sunku pasiekti, prasti keliai...
Kitais metais Šarnelėje vėl pabuvojau. Tąsyk su Mažeikių 2-osios vidurinės mokyklos jaunaisiais kraštotyrininkais. Poeto brolis buvo teisus: vasarą čia apsilanko vis daugiau žmonių. Nuo sodybvietės iki kalnelio, kur yra V. Mačernio kapas, pieva vingiavo ekskursantų gerokai išmintas takas. Prie paminklo stovėjo kažkieno pamerkta puokštė gėlių...
Vienas seniausių Mažeikių kraštotyrininkų Juozas Nagius tais metais man davė paskaityti dabar labai jau retą leidinį - hektografuotą Mažeikių valstybinės gimnazijos Maironio literatų būrelio laikraštėlį ,,Atošvaistė". Šiame 1939 metų sausio mėnesį išleistame laikraštėlyje (Nr. 3, p. 3) radau Vytauto Mačernio mokyklinių dienų eilėraštį „Į viršūnes", kurio nėra poeto knygoje „Žmogaus apnuoginta širdis" (Vilnius, 1970). Eilėraštis nepasižymi dideliu meniškumu, tačiau besidomintiems V. Mačernio kūryba, manau, bus įdomu jį perskaityti. Štai tas eilėraštis:

 

 

Apie kraštą, kur girios ir gojai,
Apie šalį, kur pakelio uosiai,
Apie vargą, kur žemėj bujoja,
Apie darbą aš jums padainuosiu.

 

 

Iš dangaus lijo plienas ir pūtė,
Pūtė šiaurės vakaris toks kietas.
Ėjo žmonės per audras, per liūtis
Ir per dygų, žverbiantį lietų.

 

 

Ėjo žmonės visi į tą šalį,
Iš gyvybės skubėjo į mirtį.
Ėjo žmonės parodyt, ką gali
Ir darbais nuveiktais pasigirti.

 

 

Jie nelikdavo niekad prie vartų:
Bėgo, griuvo ir grūmės su vėjais.
Ir, pargriuvę šimtąjį kartą,
Vėl į priekį tolyn nuskubėjo.

 

 

V. Mačernis mokėsi Sedos progimnazijoje (Mažeikių r.). Tačiau paskui persikėlė į Telšius. Tad kaip jo eilėraštis pateko į Mažeikių gimnazijos laikraštėlį?
Mažeikių valstybinėje gimnazijoje literatų būrelis susikūrė 1934 metais. Būrelis buvo veiklus: kasmet išleisdavo vieną „Atošvaistės" numerį, rengdavo literatūrinius vakarus (beje, juose yra dalyvavę A. Vienuolis, J. Graičiūnas ir kt.), organizavo ekskursijas. Buvo užmegztas ryšys su Skuodo, Telšių, Rokiškio ir kai kurių kitų gimnazijų literatais. Svečiai dalyvaudavo ir literatūriniuose vakaruose, skaitydavo savo kūrybą, Skaitydavo juose eilėraščius ir V. Mačernis. O po vakaro, matyt, paliko juos spausdinti „Atošvaistėje". Tarp kitko, laikraštėlyje (1937, Nr. 4) spausdinami net trys V. Mačernio draugo Pauliaus Jurkaus kūrinėliai: du eilėraščiai ir prozos darbelis. P. Jurkus taip pat yra dalyvavęs Mažeikių literatų vakaruose.
Toje pačioje ,,Atošvaistėje" išspausdinti ir kitų dabar žinomų poetų eilėraščiai: Pauliaus Drevinio, Viktorijos Kumpikevičiūtės. Aktyvus literatas buvo ir būsimasis dailininkas Feliksas Daukantas. Literatūriniuose vakaruose Mažeikiuose Vytautas Mačernis, be abejo, su daugeliu literatų buvo susitikęs ir susipažinęs su jų kūryba.

 

 

E. MAČERNIENĖ: „PAS VYTAUTĖLĮ ATVAŽIAVOT..."
Gaila, kad man neteko sutikti poeto motinos Elžbietos Mačernienės - ji buvo jau mirusi. Iš publikacijų, kiek teko skaityti apie Mačernienę, man rodos, kad vaizdingiausiai susitikimą su ja (1971 m. gegužės 20 d.) aprašė Naujosios Akmenės liaudies teatro režisierė, literatė, politinė kalinė Stasė Niūniavaitė (1929-2002). Jos įspūdžiai įdėti žurnalisto, buvusio šio teatro vaidintojo Apolinaro Juodpusio knygoje „Stasė Niūniavaitė" (2012).
Kai ką iš jos pastebėjimų noriu čia pateikti.
„- A, pas Vytautėlį atvažiavot, - nutęsė motina, lyg jis būtų gyvas ir lauktų svečių...
Senutė susirangė žolėje, mes sutūpėm apie ją. Aš padėjau galvą į jos skreitą, į jos nešvarią prikyštę nulašinau keletą ašarų...
Motina Mačernienė Elžbieta savo bedante burna kalba tyliai [...]. Klausau išplėtusi ausis. [...].
-Ar Vytauto eilėraščiai patiko, ar juos supratote? - klausiu.
Kai gyvas buvo, nenorėdavo, kad skaityčiau jo sąsiuvinius. Sakydavo: "Palauk, parašysiu visą knygą, padėsiu ant stalo, tada galėsit skaityti." Dabar skaitau, o ano akelės nebepamatė savo knygos...(tuo metu buvo išleista V. Mačernio poezijos knyga „Žmogaus apnuoginta širdis", 1970 - J. L.). Būdavo, kartais paimu jo skaitomą knygą, bet man nepatinka, tada jis švelniai apkabina Ir sako: „Sėskis, mama!" Pats prisitraukia suolą ir pradeda savo žodžiais pasakoti, tada man ima rodytis, kad tikrai gražu. Ir aišku pasidaro... "
Apie Vytauto prieraišumą prie senelės, kurią poetas su didele meile aprašė savo eilėraščiuose, Mačernienė pasakoja:
„Jiedu visą laiką kartu ir kartu. Vos liežuvį apvertė, o jau į babūnėlės sijoną įsikibęs iš paskos tependavo. Mažas būdamas nieko neleisdavo paimti iš senolės, sakydavo: "Čia vedoms" (suprask - čia mudviejų su senole). O senolė neleisdavo net kepštelėt, net stumtelėti vaiko. Jinai, mano motina, būdavo sakys: „Tave, jeigu būtumei avis, seniai papjautų, kad taip nemyli vaikų..." Bepigu jai buvo nemylėt. Aš buvau jos vienintelė duktė, o man net trylika iškrito... Septyni gyvi. Nebuvo laiko cackytis su tokia krūva..."
Vargu ar buvo kokia ekskursija, šiaip lankytojas, kuris Mačernienės nebūtų paklausęs apie jos sūnaus meilę studentei Bronei Vildžiūnaitei. S. Niūniavaitė taipogi paklausė:
„O ta Vytautėlio Bronelė ar buvo atvažiavusi jaunystėje?
- Ne. Vo dabar buvo. Pernai vasarą. Su tokiu aukštu vyru čia vaikščiojo po laukus. Nuėjusi prie kapo, meldės meldės, verkė verkė... Kažin ar tas anos vyras? Bet sakės brolis esąs. Gal ir nemelavo...
Jaučiu, kad senutei būtų malonu, jog buvusi sūnaus sužadėtinė liktų visą gyvenimą ištikima jam...
- Mamyte, tikrai taip ir yra, kaip sakė. (Nors aš nieko tikro apie ta Bronę Vildžiūnaitę nežinau, net mačiusi nesu.) Kažkas kalbėjo, kad laiko savo kambary pasikabinusi Vyto nuotrauką su juodu kaspinu, ir joks vyras nėra prie jos prisilietęs. Tebesanti ištikima Vytauto atminimui. Tikriausiai, Vytautas ją labai mylėjo?..
- Per ją ir pasiliko čia... Ir žuvo. Jei ne ji, gal ir šiandien tebebūtų gyvas - pasakė tyliai, vos išgirdau, sekdama jos krutančias lūpas.
Galvoju apie Mačernienės pasakytus žodžius. Ką gi? Jei poetas sūnus būtų pasitraukęs su Pauliumi Jurkumi į Vakarus, gal būtų gyvas..." (p.255-258).
Vytautas Mačernis iš tikrųjų buvo susitaręs su savo draugu Pauliumi Jurkumi trauktis nuo artėjančio fronto. Esą kartu turėjo trauktis ir Bronė. „Greičiau, greičiau!" - Paulius ragino draugą. Tačiau pastarasis vis dar lūkuriavo bene pasirodys Bronė. Bet ji vis nesirodė... Paulius, netekęs kantrybės, paliko Vytautą ir leidosi bėgti... Jis ir liko gyvas, JAV sulaukęs gilios senatvės. Bronė taip ir nepasirodė pas mylimąjį. O netoliese sprogęs sviedinys mirtinai sužeidė Vytautą.
Jį palaidojo gimtajame Šarnelės kaime - ant kalvelės šalia miško...

 

 

JEIGU NE JI...
Atidžiai skaitant S. Niūniavaitės pateiktą ištrauką, turbūt daugeliui įstringa Mačernienės žodžiai: „Jeigu ne ji" (t.y. B. Vildžiūnaitė). Niekas tiesiogiai nekaltino jos dėl V. Mačernio žūties, nes niekas nežinojo tikrosios priežasties, kodėl ji neatvyko pas Vytautą, bet į Mačernio likimo juodas negandas nori nenori vis įpinamas jos vardas... Beje, lygiai tokius pat žodžius, kokius Mačernienė ištarė S. Niūniavaitei, ir aš kadais išgirdau iš poeto brolio Alekso lūpų.
„Vagos leidykla 1990 m. išleido V. Mačernio poezijos, prozos ir laiškų knygą „Po ūkanotu nežinios dangum". Manau, kad čia tiktų prisiminti kai ką iš prof. Vytauto Kubiliaus komentarų knygos gale apie Mačernio ir B. Vildžiūnaitės ryšius, meilę. Komentaruose rašoma, kad jiedu 1943 m. buvo išsirūpinę Vilniaus magistrato leidimą tuoktis. Leidime nurodoma: „Prašau sutuokti p. Mačernį Vytautą su p-le Vildžiūnaitė Brone ketvirtadienį (VIII 12) 10 val."
Deja, santuoka neįvyko. Prof. V. Kubilius komentuoja: „Pranešus apie santuoką, B. Vildžiūnaitės motiną, kuri V. Mačernį laikė netinkamu žentu (neturtingas, be profesijos), ištiko nervinis priepuolis, teko net į ligoninę išgabenti. Duktė nedrįso rizikuoti motinos sveikata. „Dėl susidėjusių aplinkybių aš „zaksą" (t. y. metrikacijos biurą - J. L.) atidėjau". Tada Vytautas guodė: aš visu savim pajutau, kad į jį mes nebenueisim", - tokiu komentaru B. Vildžiūnaitė palydi santuokos leidimą" (p.489).

 

 

TEBŪNIE ŠI VIETA ŠVENTA
Noriu dar grįžti prie S. Niūniavaitės 1971 m. atsiminimų. Ji rašo apie V. Mačernio kapą: „Paprasta medine tvorele aptvertas kauburėlis. Jokių gėlių. Jokio kryžiaus, jokio paminklo... Kažkas panūdęs perkelti poeto palaikus į Kalvarijos (Varduvos) kapines prie tėvo.
Tačiau šis kalnelis padovanotas Gamtos Poeto poilsiui. Iš jo Vytautas Mačernis, atrodo, žvelgia į laukus, miškus, į tyvuliuojančius gilius ežerėlius. Tartum išėjęs į laukus pasivaikščioti, jis tik trumpai valandėlei prisėdo apmąstyti laukuos priklydusių valstiečių likimo, jų gyvenimo prasmės ir pasikalbėti su šnabždančia žole panoro.
Tylim visi. O širdys aprauda jaunystę, poetą, talentą, gerą dorą žmogų, taip anksti pakirstą... (p. 259).
Ypač verta įsiklausyti į šiuos B. Niūniavaitės išsakytus žodžius: „Tebūnie ši vieta šventa. Tegu visi, atėjusieji prie Tavęs, pasijunta stipresni, geresni, doresni... Tegul švyti Tavo atminimas ir tegul sušildo grubias širdis..." (ten pat).
Jau sovietmečiu Mačernių šeimynos, visuomeninių organizacijų pastangomis V. Mačernio kapavietę imta rūpestingiau tvarkyti, pastatytas paminklas. Ten pasodinta gėlių, ten padėtos jų puokštės .
Ten vis atvažiuoja žmonės, ypač šiais - Vytauto Mačernio - metais.
Sedos gimnazija Mažeikių rajone, kurioje mokėsi poetas, pavadinta Vytauto Mačernio vardu.
 
Rubrika, Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 
 
 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-07-02 17:02
 
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Rita Aleknaitė

2021-06-07 19:07

Vytauto Mačernio 100-mečiui paminėti pasisakiau jo minėjimo renginyje. Parengiau jo kūrybos skaitymo Trečiojo amžiaus universitete siužetą (TV).

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Laimutė Dzimidavičiūtė

2021-06-03 17:07

Mylimiausias

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Sigita

2021-06-02 07:59

Ačiū, Jonai, gražiai parašyta

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media