2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Bronė Buivydaitė: „Rašykite, kad ateities kartoms galėtumėte ką nors gero palikti…“ (II dalis)

2021-01-01
 
Bronės Buivydaitės kapas

Bronės Buivydaitės kapas

Rašytojos, poetės, dramaturgės Bronės Buivydaitės (Tyrų Dukters) 125-osioms gimimo metinėms)
Pabaiga. Pradžia 2020 12 17

 

Vytautas Bagdonas

 

VĖL PASIJUTAU MOKINIU
Taip jau atsitiko, kad per tuos mokslus „profkėje", per tuos kūrybinius darbus ir darbelius net buvau primiršęs rašytojai B. Buivydaitei duotą pažadą rašinį apie ją atvežti ir parodyti. Pasakojimą parašiau, bet atvežti jį į Anykščius kelis mėnesius neprisiruošiau, nors rašytojos nepamiršau. Gavęs kelis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių draugijos leidžiamo žurnalo „Mūsų žodis" numerių pasiunčiau B. Buivydaitei, pridėjęs laiškutį su pasiūlymu rašytojai tame leidinyje bendradarbiauti, spausdinti savo kūrinius. Mat, jau buvau susipažinęs su kai kuriais šio žurnalo redakcijos darbuotojais, papasakojęs jiems apie Anykščiuose gyvenančią rašytoją, turinčią problemų dėl regėjimo. Redakcija labai norėjo spausdinti jos kūrybą, tad paprašė tuo reikalu su rašytoja pasikalbėti. Planavau žurnale „Mūsų žodis" spausdinti apybraižą ir apie B. Buivydaitę. Savo planais pasidalijau ir rašytojai siųstame savo laiške...
Ir štai, vieną dieną parėjęs į bendrabutį, radau ten jau senokai gulintį laišką, ant kurio voko buvo užrašytas atgalinis adresas: „Anykščiai, Šagalovo 17, Br. B." Iš braižo ir atgalinio adreso supratau, kad tai - rašytojos laiškas (jos žaliasis namukas tuomet buvo SSRS didvyrio raudonarmiečio Anatolijaus Šagalovo vardu pavadintoje gatvėje, tik Atgimimo metais gatvė pervardinta į Vilniaus).
1971 m. gegužės 19 d. rašytoja B. Buivydaitė man rašė:
„Gerbiamasis,
Ačiū už laišką ir žurnalą (3 egz.). Gal būčiau redakcijai ką nors ir nusiuntus, bet laukiu, kol Jūs man atsiųsite tą pasakojimą apie mane. Man patogiau bus siųsti po to pasakojimo, kai jį išspausdins.
Praneškite man, ar rašysite (aš nesu tuo suinteresuota), bet noriu žinoti.
Jums sėkmės visuose darbuose ir kūrybinio įkvėpimo!"
Šis tekstas buvo išspausdintas rašomąja mašinėle. O žodžiai „Su pagarba", „Anykščiai", data užrašyti ranka šratinuku. Ant nedidelio popieriaus lapelio buvo suvinguriuotas ir rašytojos parašas. Taip jau atsitiko, kad tas laiškas man į rankas pateko bene po pusantro mėnesio, nes važinėjau į komandiruotes, vykdžiau redakcijų užduotis, atostogavau, tad bendrabutyje būdavau retas svečias. O rašytoja, nesulaukusi iš manęs operatyvaus atsakymo, 1971 metų liepos viduryje atsiuntė atvirlaiškį su rašomąja mašinėle atspausdintu tekstu:
„Gerbiamasis,
manau, kad mano laišką gavote. Prašau atsakyti, ko klausiau, taip, ar ne. Laukiu. Viso geriausio!".
Delsti jau nebegalėjau. Metęs visus darbus, atskubėjau į Anykščius ir pabeldžiau į žaliojo namelio duris. Pirmiausia, žinoma, rašytojos nuoširdžiai atsiprašiau už delsimą, savo nerūpestingumą, už sudarytus papildomus rūpesčius. Jos veide matėsi šypsena, rašytoja visiškai nepyko, nebuvo įsižeidusi. Mane sutiko kaip lauktą svečią, gerą pažįstamą. Paspaudė mano ranką, švelniai paglostė alkūnę ir pakvietė sėsti ant sofos.
Tai, ką buvau parašęs, rašytojai B. Buivydaitei, pats ir turėjau perskaityti. Tik jinai prašė skaityti lėtai, aiškiai, o pati labai rimtai klausėsi. Kai kuriuos faktus ji papildė, patikslino, tačiau kokių nors esminių pataisymų daryti nesiūlė. Atsisveikindama ilgai spaudė ranką, dėkojo už parodytą dėmesį, kvietė vėl kada nors užsukti. Prašė pranešti, kokiame leidinyje tas rašinys pasirodys.
Deja, deja, daug kam sostinėje teko siūlyti savo pirmąją apybraižą, ėjau iš redakcijos į redakciją. Visur mane sutikdavo maloniai, tačiau vos tik sužinodavo, apie ką tas rašinys, prisigalvodavo visokių pasiteisinimų, pasiaiškinimų ir atsisakydavo apie rašytoją B. Buivydaitę ką nors spausdinti. „Ne šiuolaikinė ji rašytoja, yra žinomesnių, įdomesnių. Spausdinti negalėsime, Bronė Buivydaitė yra senų pažiūrų", - tokie ir panašūs atsakymai skambėjo iš redaktorių, skyrių vedėjų lūpų... Rašinį mielai priėmė tik Lietuvos aklųjų draugijos žurnalas „Mūsų žodis". Tačiau vyriausiajam redaktoriui Adolfui Venckevičiui - aklam žmogui - vėl viską balsu turėjau perskaityti. Ir vėl jaučiausi tarsi koks mokinys. Buvo kai kurių pastabų, pataisymų. Ir netrukus, didelės apimties apybraiža žurnale pasirodė. Kartu buvo išspausdinti ir du B. Buivydaitės eilėraščiai: „Rožės miršta" ir „Į rautą". Rašytoja šią apybraižą vertino palankiai.
Šis pirmasis toks solidus, didelės apimties darbas man paliko ir dar vieną malonų prisiminimą. Už gautą nemenką tais laikais honorarą nusipirkau stilingą striukę ir įvairių fotografijos reikmenų, kurie labai pravertė žurnalistiniame darbe ateityje. Ilgai namuose saugojau tą žurnalo „Mūsų žodis" numerį su mano apybraiža „Pro vaikystės langą", daug kam rodžiau, dariau rašinio kopijas, didžiavausi, pasakojau apie savo pažintį su rašytoja B. Buivydaite, eksponavau žurnalą Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje Kunigiškiuose, kur veikia ekspozicija, skirta ir šiai žymiajai svėdasiškei. Labai gaila, kad rūpestingai saugodamas tą žurnalą, savo archyve jo neišsaugojau, nežinia, kur jis pradingo...
JUBILIEJINIAME VAKARE
Man sugrįžus į gimtąjį kraštą ir pradėjus dirbti tuometiniame Anykščių rajono laikraštyje „Kolektyvinis darbas" (dabar „Anykšta"), mūsų bendradarbiavimas su rašytoja tęsėsi. Dar ne kartą teko lankytis jos namelyje, ją fotografuoti.
Pamenu, dalyvavau rašytojos 80-mečio minėjime 1975 metų gruodžio 7 dieną Anykščių kultūros namuose (dabar tame pastate veikia Anykščių sakralinio meno centras ir Angelų muziejus). Rašytoja į sceną išėjo apsirengusi tautiniais drabužiais, tuo dar kartą pabrėždama savo ryšį su tauta, gimtuoju kraštu, išreikšdama meilę Tėviškei. Žinoma, ne vieną rajkomo veikėją tai šokiravo, tačiau toks faktas buvo praleistas tylomis...
Tą vakarą buvo daug fotografų, kino mėgėjų ir profesionalų, kurie ketino visą renginį užfiksuoti. O Aklųjų draugijos darbuotojai jubiliejines iškilmes įrašė į magnetofono juostą. Mums - fotografams ir kino kūrėjams - nelabai pasisekė. Vos į sceną iš užkulisių įžengė jubiliatė B. Buivydaitė, kurią už parankės vedė rašytoja Aldona Liobytė, galingų prožektorių šviesa tiesiog apakino ir taip silpnai matančią anykštėnę, tad ši akimirksniu užsidengė akis ir paprašė prožektorius išjungti. Taip ir buvo padaryta. Visas renginys vyko prietemoje, tad filmuoti ir fotografuoti buvo nelengva. Galiu pasidžiaugti, kad man nuotraukos pavyko, jos patiko ir rašytojai, kai po jubiliejaus jai padovanojau prisiminimui...
Daug gražių žodžių tą jubiliejinį vakarą buvo išsakyta apie B. Buivydaitę. Trumpą pranešimą tada skaitė atsakingasis rajoninio laikraščio sekretorius anykštėnas žurnalistas ir rašytojas Vygandas Račkaitis, jubiliatę sveikino rašytojai A. Liobytė ir Algirdas Pocius, buvę B. Buivydaitės mokiniai, jos kūrybos gerbėjai, Aklųjų draugijos atstovai. Ir Anykščių rajono vadovai surado gražių sveikinimo ir linkėjimų žodžių (nors nežinia, ar jie tuomet buvo tariami iš širdies...) O žilagalvė rašytoja sėdėjo scenoje tarp gėlių, sveikinimo raštų, dovanų ir jaudinosi, šluostėsi skruostais byrančias ašaras. Paskui ji visiems dėkojo už jai išreikštą pagarbą, tokius gražius sveikinimus ir linkėjimus, pasakojo apie nueitą gyvenimo kelią. Be to, rašytoja džiaugėsi, kad už Lietuvos aklųjų draugijos skiriamas lėšas ji galinti samdyti skaitovą-sekretorių. Tokį žmogų ji radusi, tai - puiki moteris, gera draugė, literatūros mylėtoja Rožė Klimašauskaitė. Dabar ji padeda rašytojai - ir naujausią spaudą perskaito, ir jos rankraščius, asmeninius raštus tvarko, viską užrašo, padeda įgyvendinti jos, kaip rašytojos, mintis.
- Neįsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi be šitos pagalbininkės. Dirba jinai ne dėl tų kapeikų, to kuklaus atlyginimo. Dirba iš širdies, norėdama padėti man - likimo nuskriaustam, ligotam žmogui. Paties Dievo ji man siųsta, - atviravo tuomet scenoje rašytoja...
Kai po jubiliejinio renginio nunešiau rašytojai pluoštą nuotraukų, jinai be galo džiaugėsi, kad vakaras buvo gražiai organizuotas ir visi ją pagerbė. Tokio dėmesio, šitokios pagarbos ji net nesitikėjo.
- Dabar jaučiuosi nebe taip vieniša, atrodo, kad visi mane pažįsta, gerbia, kad aš dar esu reikalinga, - džiaugėsi tada man B. Buivydaitė.
Tądien rašytoja manęs dar paprašė padaryti kai kurių jos vaikystės ir jaunystės dienų nuotraukų kopijas, prašė nufotografuoti gautų sveikinimų tekstus. Tą prašymą su malonumu įvykdžiau. Sveikinimus perfotografuoti bei padaryti kopijas prašė ir Anykščių biblioteka, matyt, kaupiamiems kraštotyros darbams. Taigi, pasinaudodamas galimybe, žaliajame rašytojos namelyje ilgokai spragsėjau fotoaparatu. Stengiausi neįkyrėti, nejungti papildomos šviesos, negadinti rašytojai akių...
PRIREIKĖ RAŠYTOJOS PORTRETO
Pamenu, 1976 metų balandžio 8 dieną rašytoja paskambino į redakciją ir paprašė, kad ateičiau jos nufotografuoti labai svarbiam reikalui.
- Fotografuotis labai nemėgstu. Tie fotografai tokie įžūlūs, visur lenda, laksto, blykčioja, reikia ar nereikia, vis spragsi, - linksmai kalbėjo rašytoja, kai pravėriau jos namo duris. - Betgi ką padarysi, jei reikia nuotraukų. Vadinasi, tenka kai kada fotografus pakęsti. Jus aš gerai pažįstu, todėl ir kviečiuosi pagalbon.
Ji paaiškino, kad nuotrauka skubiai reikalinga kažkokiai knygai apie rašytojus. Nežinau, ar ta knyga buvo išleista, ar kokia nors B. Buivydaitės nuotrauka buvo išspausdinta, tačiau tądien tikrai negailėjau fotojuostos ir padariau daugybę nuotraukų.
Lauke švietė saulė, tad rašytojos kambaryje buvo šviesu, saulėta, nereikėjo jungti papildomo apšvietimo ar naudotis blykste. To B. Buivydaitė labai nemėgo. Tuo metu ji dar silpniau viską matė, sakydavo, kad žmones atskiria tiktai iš balso, kad mato tik šešėlius, kaip pro dūmus viską regi...
Tame saulės apšviestame kambarėlyje, kur prabėgo rašytojos vaikystė, jaunystė, fotografuodamas tiesiog stebėjausi jos grožiu, sidabro garbanomis, gyvenimo raukšlelėmis išvagotu veidu. Ji buvo garbaus amžiaus, tačiau nepaprastai fotogeniška. Norėjau padaryti kuo daugiau ir įvairesnių rašytojos nuotraukų. Ir tai buvo pats palankiausias metas.
Pagaliau rašytojai atsibodo pozuoti, ji nusijuokė ir pratarė:
- Gana, jau gana. Ar aš kokia artistė, kad šitiek reikia fotografuoti? Kam gadinti filmą? Nejaugi kam nors dar prireiks šitiek mano nuotraukų?
Dar ilgokai po to su rašytoja šnekučiavomės. Ji teiravosi apie mano darbą, pomėgius, neakivaizdines žurnalistikos studijas. Primygtinai reikalavo siekti mokslo, žinių, viskuo domėtis, nepadėti plunksnos, fotoaparato.
- Žmogus - kas? Gyvena, dirba, miršta. Ir po žmogaus. O kartų kartoms tą kažkada gyvenusį žmogų primena jo geri darbai, parašyti kūriniai, - nuoširdžiai kalbėjo rašytoja. - Esate jauni, tad dirbkite, kurkite, rašykite, kad ateities kartoms galėtumėte ką nors gero palikti...
Tie rašytojos išsakyti žodžiai buvo labai gražūs, skambūs, įsimintini. Tik tada aš į juos nelabai kreipiau dėmesio. Argi pačioje jaunystėje kas nors susimąsto apie ateitį, apie ateinančioms kartoms reikalingus palikti darbus, apie senatvę? Tiktai dabar, kai jau amžiaus našta pradeda lenkti pečius, kai vis dažniau susimąstai apie artėjantį gyvenimo saulėlydį, supranti, kokie prasmingi ir pranašiški buvo rašytojos ištarti žodžiai, tikras gyvenimo priesakas...
Kadangi rašytojai nuotraukų reikėjo skubiai, pasistengiau greitai jas padaryti. Jau kitą dieną, atrinkęs pluoštelį fotografijų, pasibeldžiau į žaliojo namuko duris. Tądien rašytoja buvo liūdnoka. Skundėsi, kad svaigsta galva, skauda akis. Jaučiasi nekaip, o darbų - begalės. Pasiguodė, kad liga gali visai prikaustyti prie lovos, o dar ji numačiusi keletą temų būsimiesiems savo kūriniams...
Ilgai savo vizitu netrikdžiau rašytojos ramybės. Ji atsirinko keletą nuotraukų, jomis grožėjosi. Net kelis kartus teiravosi, kiek skolinga. Nenorėjo tikėti, kad taip operatyviai, kokybiškai ir meniškai padarytos nuotraukos jai dovanojamos. Paprašius vieną fotografiją pasirašyti, rašytoja mielai užrašė: „Mielam drg. Vytautui. Anykščiai, 1976.IV.9". Ir suraitė savo parašą. Rašyti sekėsi sunkokai. Šiek tiek drebėjo ranka, raidės liejosi, sunkiai įžiūrėdama, B. Buivydaitė tekstą rašė smarkiai užsigulusi ant nuotraukos.
DAR KELI SUSITIKIMAI
Būta ir daugiau susitikimų. Rašytoja vieną kartą kvietėsi į namus ir paprašė ją nufotografuoti naujam pasui. Padariau tik kelis kadrus, nes ji nebuvo nusiteikusi ilgai pozuoti. Nelabai norėjo ir bendrauti, šnekučiuotis, ką nors pasakoti. Atsiliepęs redakcijoje į jos telefono skambutį, atėjau, rašytoją nufotografau ir vėl grįžau į redakciją, kuri buvo kone B. Buivydaitės kaimynystėje, A. Šagalovo gatvėje (dabar Vilniaus gatvė). Tačiau, pasirodo, visas mano darbas tada nuėjo perniek. Mat, tuo metu keičiamiems pasams reikėjo specialių nuotraukų, tad mano darytosios netiko. Taip tos fotografijos ir liko mano bei rašytojos asmeniniuose archyvuose. O naujam pasui nusifotografuoti rašytojai tikriausai teko eiti į fotoateljė arba atsikviesti fotografą su specialia aparatūra į namus...
Dar teko su rašytoja pabendrauti, ją fotografuoti Lietuvos aklųjų draugijos Anykščių skyriaus organizuotame renginyje - susitikime su draugijos nariais 1977 m. kovo 22 d. Draugijos patalpose buvo pristatytos rašytojos knygos, ji pasakojo apie savo gyvenimą ir kūrybą. Praėjus keletui dienų po šio renginio, rašytojai atnešiau keletą nuotraukų. Dar lankiausi jos namuose, kai reikėjo pasitikslinti kokią nors informaciją, kadangi kartais apie rašytoją, jos veiklą, kūrybinius sumanymus vis rašydavau žurnale „Mūsų žodis". Tačiau mano vizitai būdavo labai trumpi. Nedrįsdavau rašytojos gaišinti, nes kai kada ji kartu su sekretore Rože įtemptai dirbdavo. Kartais būdavo viena, tačiau iš pavargusio veido, liūdnokų akių suprasdavau, kad rašytoja yra prastos nuotaikos, nori pailsėti, atgauti jėgas...
SCENARIJUMI FILMUI NIEKAS NESUSIDOMĖJO
Apie savo sumanymą nesu pasakojęs nei rašytojai, nei kam nors kitam. Nežinau, kaip į tai būtų ji reagavusi. Kadangi kuklumo šiai moteriškei netrūko, tikriausiai ji būtų net pabarusi mane už tokią iniciatyvą. O aš, tuomet dirbęs korespondentu Anykščių rajono laikraštyje „Kolektyvinis darbas", niekam nieko nesakęs, 1976 metais paruošiau penkių mašinraščio puslapių scenarijų dokumentiniam filmui apie rašytoją B. Buivydaitę „Grįžtanti vaikystė" ir su paraiška paštu išsiunčiau Lietuvos kino studijos susivienijimui „Dokumentika".
Paraiškoje ir aiškinamajame rašte taip išdėsčiau savo mintis:
„Anykščiuose gyvena senosios kartos lietuvių rašytoja Bronė Buivydaitė, per savo gyvenimą parašiusi gana daug įvairių kūrinių suaugusiems ir vaikams. Ilgus metus ji mokytojavo, yra išleidusi į gyvenimą daug gabių savo mokinių, dabar žinomų respublikos kulūros ir meno veikėjų. Praeitais metais rašytojai sukako 80 metų. Manau, kad pats laikas būtų ją užfiksuoti kino juostoje, kadangi rašytoja silpnos sveikatos, beveik nieko nebemato (yra Lietuvos Aklųjų draugijos narė). Jos nėra niekas specialiai filmavęs. Filmavimo laikas būtų pats geriausias pavasarį, kai žydi obelys. Viduje reikėtų filmuoti kuo mažiau, nes stipri šviesa labai ją išvargintų. Geriausia būtų jos gyvenimą, kūrybą parodyti jos pačios lūpomis, tai yra, reikėtų, kad ji pati viską pasakotų. O pasakoti rašytoja galėtų visai neblogai. Toks filmas turėtų ir literatūrinę, ir istorinę vertę".
Savo archyve šį gerokai pageltusį nuo laiko scenarijų neseniai perskaičiau, atidžiai patyrinėjau, ką esu 47 jo dalyse išdėstęs. Niekad nesu kūręs scenarijų nei dokumentiniam, nei meniniam filmui, nežinau net ir atitinkamų reikalavimų, nuostatų, scenarijaus struktūros bei panašių dalykų. Gal kino kūrėjams jis pasirodė pernelyg naivus, banalus, sudėliotas ne pagal reikalavimus. Tačiau faktas liko faktu. Žinia apie Anykščiuose gyvenusią ir kūrusią rašytoją buvo duota, tereikėjo tik ją įamžinti kino juostoje. Deja, į savo scenarijų bei paraišką dokumentiniam filmui negavau jokio atsakymo, nesulaukiau jokios reakcijos. Ir, žinoma, niekas net piršto nepajudino, kad garbaus amžiaus kūrėja būtų nufilmuota, kad jos paveikslas išliktų kino juostoje ateities kartoms. O visokiems partiniams, tarybiniams aktyvistams tuomet negailėta nei kino juostos, nei dokumentinių filmų, nei visokiausių liaupsių. Rašytoja B. Buivydaitė, deja, priklausė tokių žmonių klasei, apie kuriuos bevelydavo visai nutylėti arba prisimindavo tik labai retomis ir ypatingomis aplinkybėmis kukliais žodžiais, šykščiomis sveikinimų ir linkėjimų frazėmis, viena kita eilute spaudos puslapiuose...
RYŠIAI NUBLANKO, BENDRAVIMO NEBELIKO...
Man likimas taip lėmė, kad 1979 metų pabaigoje iš Anykščių išvažiavau dirbti ir gyventi kitur, tad daugiau su rašytoja pabendrauti, susitikti nebeteko. Tačiau B. Buivydaitei, tikriausiai, būtų buvę miela ir malonu sužinoti, kad aš įsikūriau ne kur nors kitur, bet josios gimtajame Svėdasų krašte. Šiame miestelyje ji gimė, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje vikaro kun. Teofilio Nainio buvo pakrikštyta, dalyvaujant krikšto tėvams Veronikai Bublytei ir Povilui Prūsui, kurį laiką su tėvais ir kitais artimaisiais Svėdasuose gyveno...
Darbo reikalais būnant Anykščiuose, tekdavo ne kartą praeiti pro rašytojos namus. Tačiau nebedrįsdavau pasibelsti į duris ir ją aplankyti. Žinojau, kad rašytoja vis sirguliuoja, nori daugiau ramybės, vienatvės...
1984 metų sausio 29 dieną rašytoja B. Buivydaitė, eidama 89-uosius, mirė. Tuo metu ji buvo pati seniausia Lietuvos rašytoja.
Nostalgiškai prisimindamas savo susitikimus su rašytoja jos žaliajame namuke, dažnai jaučiu sąžinės graužatį, kad vis nesurasdavau laiko (o kartais gal ir noro) ją aplankyti, paskambinti telefonu ar nors pasveikinti paprasčiausiu atviruku su šventėmis. Nebeatnaujinau ryšių, nebepratęsiau prasmingos draugystės ir bendradarbiavimo saitų. Anykščių senosiose kapinėse, lankydamas rašytojos kapą, skaitydamas antkapiniame paminkle iškaltus žodžius: „Išėjau į šviesą, kad praregėčiau tiesą", iki šiol išgyvenu, kad nedalyvavau šios kūrėjos laidotuvėse, nepalydėjau į paskutiniąją kelionę.
Labai gaila, kad daug ką suprantame, atgailaujame, išgyvename jau po laiko, kai Žmogaus šalia jau nebėra...
SKOLA PAMAŽU GRĄŽINAMA
Užgeso B. Buivydaitės gyvybė, nutilo jos žingsniai namelyje prie Šaltupio upelio. Nuo 1984 metų čia veikė memorialinis kambarys, o nuo 1990 metų gruodžio - memorialinis muziejus - Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus padalinys. Čia išsaugoti, išdėlioti jos asmeniniai daiktai taip, kaip buvo gyvai esant. Atrodo, kad B. Buivydaitė tik trumpam išėjusi ir greitai sugrįš, vėl prisės prie rašomojo stalo. Rašytoją primena ir anykštėno tautodailininko Jono Tvardausko sukurta meniška atminimo lenta. Šalia namo-muziejaus ir rašytojos rankų puoselėtų obelų plečiamas mažosios skulptūros sodas, čia rengiamos vaikų literatūros šventės, muziejumi virtusiame žaliajame namelyje veikia ir anykštėnų rašytojų kūrybos knygynėlis „Auksinis batelis".
1990 metų vasarą Svėdasuose ant namo, kur gimė būsimoji rašytoja, iškilmingai atidengta paminklinė lenta. Rašytojos vardu Svėdasuose pavadintas skersgatvis. B. Buivydaitės nuotraukos, knygos eksponuojamos Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje, įkurtame restauruotoje buvusioje Kunigiškių pradžios mokykloje. Beje, tame Kunigiškių kaime, kur veikia muziejus, būsimoji rašytoja gavo pasą. Tuomet Aluotų valsčiaus centras buvo ne Svėdasuose, o Kunigiškiuose, tad iš Anykščių B. Buivydaitė su savo teta čionai atkeliavo ir valsčiaus raštinėje gavo „pasportą" su įrašu: Bronislava Stepanovna Buivyd (apie tai ji rašo prisiminimų knygoje „Vargai vartus kilnoja").
Anykščių krašto muziejininkai, bibliotekininkai organizuoja rašytojos gimtadienių minėjimus, parodas, jos knygų pristatymus, nepamirštama pagerbti jos atminimo Anykščių kapinėse.
Tai buvo šviesi asmenybė. Ji gyveno akių tamsoj, bet širdies šviesoj. Ir ta šviesa dar tebespindi tiems, kas ją pažinojo, kas su ja bendravo.
Šiandien, deja, turime ranką prie širdies pridėję pasakyti, kad esame B. Buivydaitei daug kuo skolingi. Visų pirma, kad jos gyvos dažnai net neprisimindavome, nenorėjome matyti, girdėti, nebent tik tokia pagarba pasireikšdavo labai trumpai, per jubiliejinius renginius. Nebuvo jai skirta lengvatų, privilegijų, kokiomis naudodavosi kiti asmenys, dažnai net niekuo nenusipelnę, mažai žinomi, užtai įtinkantys tarybinei valdžiai. Tikrai apie šią rašytoją galima buvo parengti dokumentinį filmą, kino žurnalą ar tik archyvui skirtą kino filmą. Neskubėta ir su B. Buivydaitės kūrybos leidimu. Jos knygos pasirodydavo labai retai, nesistengta visuomenei parodyti viso jos kūrybinio palikimo. Laimė, kad anykštėnų muziejininkų iniciatyvų dėka pradėtos leisti B. Buivydaitės knygos, o viešojoje bibliotekoje, muziejuje visuomenė gali susipažinti su gausia kraštotyrine medžiaga, rašytojos kūrybiniu palikimu.
Kadaise leistas Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus leidinys „Anykščiai. Krašto istorijos puslapiai" skaitytojams pateikdavo daug vertingų faktų, pasakojimų apie anykštėnus, apie kuriuos sovietmečiu būdavo nutylima arba pasakoma tik dalis tiesos. Šiame leidinyje skaitytojai turėjo puikią galimybę plačiau susipažinti ir su B. Buivydaitės kūrybiniu palikimu. Viename iš šių leidinių buvo išspausdinta net dešimt jos eilėraščių bei novelė „Paskutinė". Tai anksčiau net nebuvo skelbta arba skelbta prieškarinėje spaudoje, taigi, nedaug kam žinoma, prieinama. Muziejininkų leidinyje buvo rašoma: „Sovietiniais laikais apie retai minimą rašytoją, poetę Bronę Buivydaitę būdavo kalbama tik kaip apie vaikų rašytoją - pjesių vaikų scenai, apysakų „Auksinis batelis", „Trys bičiuliai" bei memuarinių knygų „Pro vaikystės langą" ir „Vargai vartus kilnoja" autorę. Atrodo, jog toks žvilgsnis į Bronės Buivydaitės kūrybinį palikimą išliko iki šių dienų. Šiandien ji mažai kam žinoma kaip pirmoji moteris lyrikė lietuvių poezijoje, kaip prozos kūrinių suaugusiems skaitytojams autorė. Užmaršties dulkės nusėdo ant Bronės Buivydaitės lyrikos, romano „Atversti lapai", impresijų „Mėlynos akys", novelių... Į socialistinio realizmo mastelius tada netilpo B. Buivydaitės lyrinis subjektas, savo moralinėmis nuostatomis svetima buvo ir proza. Nemažai Bronės Buivydaitės eilėraščių ir prozos kūrinių galima aptikti prieškario Lietuvos prestižiniuose kultūros, meno, literatūros leidiniuose - „Židinyje", „Gaisuose", „Naujojoje Romuvoje", „Naujojoje vaidilutėje". Reikia tikėtis, jog ir tie periodiniuose leidiniuose išsibarstę kūriniai kada nors sulauks Bronės Buivydaitės kūrybinio palikimo tyrinėtojų dėmesio..."
Tikrai belieka šito tikėtis ir laukti.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę išleista keletas B. Buivydaitės kūrybos rinktinių. Dar kartą 2014 metais pasirodė autobiografinė apysaka „Vargai vartus kilnoja", 2018 metais išleistos eilėraščių knygos „Paukščiai vėtroje" ir „Vėl: eilėraščių rinktinė", 2019 metais pagal B. Buivydaitės tekstus išleistos kūrybiško skaitymo ir bendravimo pratybos vaikams kartu su suaugusiais „Kaip seniau Anykščiuose gyveno: pro Bronės Buivydaitės kūrybos langą". Kai kuri anykštėnės rašytojos kūryba, skirta akliesiems ir silpnaregiams, pasirodė Brailio raštu arba buvo išleista garsinėmis knygomis. Rašytoja B. Buivydaitė ne tik sukūrė libretą Kazimiero Viktoro Banaičio operai „Jūratė ir Kąstytis". Ji parašė libretą ir Mykolo Karkos operetei - penkių veiksmų pasakai „Šviesutė", kompozitorius Mikas Vaitkevičius pagal B. Buivydaitės poeziją sukūrė operą-pasaką „Pupa ir seneliai". Pagal jos eiles yra sukurta dainų ir giesmių. B. Buivydaitės poeziją į rusų kalbą yra išvertęs poetas Konstantinas Belmontas. O jos pjesė vaikams „Mėlynas drugelis" išversta į hebrajų kalbą. Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka 2005 metais išleido bibliotekininkės Bronės Gvozdienės sudarytą B. Buivydaitės kūrybos bibliografijos rodyklę. Daug šios rašytojos kūrybinio palikimo, asmeninių dokumentų saugoma Lietuvių literatūros ir meno archyve.
Gerai, kad B. Buivydaitė grįžta pas skaitytojus knygomis, prisiminimais, kad užmaršties dulkės nenukloja josios paveikslo...
 
Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 
 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-04-02 11:44
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media