Žurnalistų stovykloje tvyro nerimas - į jų teritoriją braunasi tinklaraštininkai. Ar tikrai yra teisingas toks situacijos apibūdinimas? Pasistenkime tai išsiaiškinti.

Amerikiečių žurnalistas Davidas Randallas savo knygoje „Universalus žurnalistas" pateikia tokį pavyzdį: 1911 metų kovo 25 d. laikraščio „United Press" reporteris Williamas G. Sheperdas ėjo Niujorke per Vašingtono aikštę, kai pastebėjo, jog iš vieno šalia esančio pastato veržiasi dūmai. Tai degė „Triangle Shirtwaist Company" fabrikas. Šis įvykis žinomas kaip viena iš didžiausių ano meto tragedijų. Fabriko darbininkės, užspeistos ugnies viršutiniuose fabriko aukštuose, pradėjo šokinėti pro langus žemyn. W.G. Sheperdas užfiksavo tai ir vėliau vaizdingai aprašė savo straipsnyje laikraštyje. Galima sakyti, kad ši baisi nelaimė (per paminėtą gaisrą per 18 minučių žuvo 146 žmonės) tapo asmenine žurnalistine W.G. Sheperdo sėkme - jis atsitiktinai atsidūrė tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Šia paprasta formule galima aprašyti darbo principus, kuriais labai ilgą laiką vadovavosi korespondentai ir reporteriai. Ši formulė - „tinkamu laiku tinkamoje vietoje" - gali padėti suprasti ir tai, kodėl žurnalistai šiandien „bijo" tinklaraštininkų konkurencijos.

Nėra abejonių, kad dabar, praėjus šimtui metų po paminėtos tragedijos, šis incidentas informacinėje erdvėje būtų pateiktas kitaip. W.G. Sheperdas greičiausiai taptų tik vienu iš tų, kas aprašytų šį įvykį iš liudininko pozicijos. Jeigu ankščiau žurnalistas buvo įgaliotu tarpininku tarp vadinamųjų paprastų žmonių ir globalios informacinės erdvės (laikraščių puslapių, televizijos ar radijo eterio), tai šiandien interneto veiksnys panaikino šios žurnalisto funkcijos išskirtinumą, o internetinių forumų, tinklaraščių ir mikrotinklaraščių platformos leidžia kiekvienam norinčiam transliuoti savo mintis į globalią informacinę erdvę, ar rengti pranešimus apie aktualius (ir neaktualius) įvykius.

Jeigu paminėta tragedija įvyktų šiandien, tai jau per pirmą valandą po šio įvykio internete atsirastų daug vaizdų, kuriuos savo mobiliaisiais telefonais nufilmuotų ar nufotografuotų įvykio liudininkai. Turėtume nemažai emocingų aprašymų. Galbūt turėtume ir vertingų liudijimų iš pirmų lūpų (įrašai, kuriuos tinklaraščiuose ar socialiniuose tinkluose paliktų gaisrininkai, policijos pareigūnai, iš ugnies išgelbėti žmonės). Pranešimai žiniasklaidoje būtų tik dalis to informacijos srauto ir, visai gali būti, ne pati įdomiausia. Visa tai atspindi bendrą tendenciją - žiniasklaida jau prarado informacijos monopolį (išskirtinę teisę rengti ir skleisti informaciją), o į korespondentų ir reporterių teritoriją drąsiai įžengė tinklaraštininkai.

Svarbu ir tai, kad ir pačios žiniasklaidos priemonės nevengia simbiozės su neprofesionalų parengta informacija. Didžiausi naujienų portalai yra įsteigę specialias platformas, kur savo informaciją ir pranešimus krauna paprasti piliečiai. Galima sakyti, kad tai nauja žurnalistikos atmaina. Prieš pustrečių metų apie tai jau teko rašyti šiame portale straipsnyje „Skaitytojai atrieda, atidunda". Nuo to laiko neprofesionalų (o gal geriau pasakyti - žurnalistų-piliečių/savanorių) vaidmuo rengiant visuomenei skirtą informaciją ne tik nesumenko, bet, ko gero, dar labiau sustiprėjo.

Tačiau, iš kitos pusės, nežiūrint į augantį tinklaraščių ir socialinių tinklų populiarumą, profesionaliai parengta informacija vis dar yra aktuali skaitytojams (klausytojams, žiūrovams). Esminiai skirtumai tarp tinklaraštininkų ir žurnalistų vis dar lemia pastarųjų profesijos svarbą. Galima pabandyti paminėti šiuos skirtumus: pirmiausiai ne visi tinklaraštininkai siekia „tapti žurnalistais". Daugelis iš jų neturi tokių ambicijų. Be to, tinklaraštininkai nėra susaistyti įsipareigojimais rengti informaciją reguliariai. Suprantama, lieka klausimas ir dėl parengiamos informacijos kokybės, nes šališkumas nėra tinklaraščio yda, o greičiau - prigimtinė tokio kūrybinio rašymo savybė. Taip pat vargu ar tinklaraštis galėtų pagal pateikiamos informacijos apimtį konkuruoti su naujienų portalu. Vertinant formą ir turinį - tinklaraščio pozicija yra arčiau nuomonių skilties (tik šiuo atveju nuomonė dažniausiai yra anoniminė - jeigu autorius slepiasi už slapyvardžio ar niko (nuo angl. nickname). Visa tai palieka nemažai vilčių profesionaliems žurnalistams, o mums leidžia kalbėti apie tai, kad laidoti profesionalę žurnalistiką būtų dar pernelyg anksti.

"Savaitės temos" rubrika yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis