Savaitės tema

Algimantas V. Indriūnas

Social. m. daktaras

Pabandykime sau atsakyti, argi nuo žurnalistų iniciatyvos, drąsos, sumanumo, atkaklumo nepriklauso išrinktos valdžios kokybė? Žurnalistai organizuoja viešus pokalbius su valstybės vadovais, politikais, visuomenės veikėjais. Kam užsakomas straipsnis, su kuo organizuojamas pokalbis, kaip pateikiamos mintys, didžiąja dalimi priklauso nuo žurnalisto. Juk žurnalistų veikla daro didžiausią įtaką formuojant viešąją nuomonę. Žurnalistai gali pasiekti, kad visuomenė taptų nepakanti nusikaltėliams, rinkėjų pirkėjams, neįmanomų dalykų pažadukams, asmenims visiškai nenusimanantiems valstybės valdymo reikaluose ir kitokio plauko avantiūristams. Tokių žurnalistų pastangų dėka gyventojai nerinktų į vadžią abejotinos reputacijos veikėjų ir politikų sudėtis taptų daug geresnė. Manau, politikoje žurnalistų vaidmuo galėtų būti daug didesnis, jei jie atliktų tokius uždavinius.

Reabilituoti žodį „politika"

Daugeliui Lietuvos gyventojų šis žodis ‚politika" asocijuojasi su kažkuo negeru. Sakoma, kad žodis „politika" Lietuvoje tapo kuo ne keiksmažodžiu. Žvilgterėkime į istoriją. Geru žodžiu negalima minėti Stalino ar Hitlerio politikos, nors ir jos buvo skirtingos. Bet JAV prezidento Ruzvelto veikla įveikiant 30- tųjų metu pasaulinės krizės padarinius, taip pat buvo politika. Kitokia buvo Čekijos prezidento Havelo politika. Panašiais pavyzdžiais galima parodyti, kad politika gali būti gera ar bloga, agresyvi ar taiki, sąžininga ar klastinga.  Pats žodis „politika" niekuo dėtas. Pirmasis šį žodį panaudojo Aristotelis, „politiką" vadindamas valstybės valdymo menu. Tarptautinių žodžių žodynas pirmąja prasme „politiką" įvardija kaip valstybės reikalų tvarkymo teoriją ir praktiką. Taigi, kalbant apie blogus mūsų politikų veiksmus, būtina pridėti kad jie vykdo nedorą, nesąžiningą, savanaudišką politiką. Mano nuomone, nuo žurnalistų pastangų didele dauguma priklauso, kad Lietuvoje politika taptų dora ir garbinga veikla.

Atskleisti politinių darinių maskuotes

Jeigu politika, kaip nusako žodynas, yra valstybės reikalų  tvarkymo teorija ir praktika, tai bet kuri organizacija, nežiūrint kaip ji vadintųsi, iškelianti savo kandidatus į valstybės ar savivaldos rinkimus, vadinasi, eina tvarkyti valstybės reikalų, todėl nuo to momento tampa politiniu dariniu, niekuo iš esmės nesiskirianti nuo politinės partijos. Štai praėjusiuose savivaldos rinkimuose A. Zuokas į Vilniaus miesto tarybą ėjo ne kaip politinė partija, o kaip nepartinis susivienijimas. Pasakykite, kuo šio susivienijimo politinė veikla skiriasi nuo politinės partijos? Nepartinis pavadinimas buvo sugalvotas tik politiškai neišprususių rinkėjų mulkinimui.

Žurnalistai turėtų įtikinti rinkėjus, kad blogą valdžią išrenka tie, kurie neina balsuoti. Konstitucijos 34 straipsnis nustato, kad „Piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę." Tam tikrais atvejais rinkimų teisė gali būti suteikta ir visiems nuolatiniams gyventojams. Jeigu žmogus neateina balsuoti, savo rinkimų teise nepasinaudoja, tai, pasirodo, jo rinkimų teisė nedingsta, o suvedant rinkimų rezultatus ja pasinaudoja dalyvavusieji rinkimuose. Gaunasi iškreiptas atstovavimas. Tai galima paaiškinti Vilniaus miesto 2011 metų savivaldybių tarybų rinkimų pavyzdžiu. Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenims į Vilniaus miesto rinkėjų sąrašus buvo įrašyti 439709 rinkėjai. Renkamas 51 tarybos narys. Per rinkimus Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija gavo 34136 balsus.  Tai sudaro 17,74 proc. nuo atėjusių balsuoti arba 7,76 proc. nuo sąrašinių. Šiai koalicijai teko 12 mandatų arba 23,53 proc. visų mandatų. Ar ne paradoksas, kad gavę įgaliojimus nuo 7,76 proc. rinkėjų, disponuoja 23,53 proc, galių sprendžiant Vilniaus miesto svarbiausius klausimus. Jeigu būtų atėję balsuoti 100 proc. rinkėjų, o už šią koaliciją būtų balsavę tiek pat rinkėjų, tai ši koalicija būtų gavusi 3 kartus mažiau mandatų.

Lenkų rinkimų akcija ir Rusų Aljanso koalicija „Valdemaro Tomaševskio blokas" gavo 28988 balsus, t.y. 15,07 proc. nuo atėjusių balsuoti arba 19,6 proc. nuo sąrašinių ir gavo 11 mandatų, kas sudaro 21,57 proc. visų  mandatų. Jeigu būtų atėję balsuoti visi rinkėjai, o už šį bloką būtų balsavę tiek pat rinkėjų, šis blokas būtų gavęs 3 kartus mažiau mandatų.

Galima teigti, kad Vilniaus miesto savivaldos rinkimų rezultatus lėmė - valdžią išrinko tie, kurie neatėjo balsuoti, nes, jeigu į savivaldybių tarybų rinkimus būtų atėję balsuoti visi į sąrašus įrašyti rinkėjai, politinių jėgų pasiskirstymas Vilniaus miesto taryboje būtų kitoks.

Tai, kas turi naudą, kai rinkėjai neateina balsuoti arba sąmoningai sugadina biuletenį?

Visų pirma, nesąžiningi politikai, kurie perka balsus. Kad tokių pasitaiko, rodo teismuose iškeltos bylos. Kai mažiau rinkėjų ateina balsuoti, jiems reikia nupirkti mažiau balsų, kad laimėtu rinkimus. Jie visais rafinuotais būdais išsijuosę agituoja, kad žmonės neitų balsuoti, kad visi kandidatai neverti mandato, kad kandidatuoja vien savanaudžiai, kad reikia boikotuoti rinkimus ir pan. Gaila, kad tokiems kvietimams pasiduoda kai kurie sąžiningi rinkėjai, o ne-kurie iš jų, nesuvokdami šių blogų kėslų, patys padeda nesąžiningoms politinėms jėgoms agituoti prieš dalyvavimą rinkimuose. O mūsų žurnalistai dažnai visą tai praleidžia negirdomis.

Antra, tos politinės jėgos, kurios turi savo užtikrintą, visada už jas balsuojantį elektoratą. Pavyzdžiui, tyrimai parodo, kad lenkų aktyvumas rinkimuose apie 80 procentų, kai kitų gyventojų apie 40 procentų. Todėl lenkai beveik dvigubai daugiau atstovaujami Vilniaus miesto taryboje, negu kiti gyventojai.

Pateikti duomenys parodo, kad asmens rinkimų teisė nedingsta jam neatėjus balsuoti, taip pat sugadinus biuletenį. Ji atitenka tiems, kurie dalyvauja rinkimuose. Žurnalistai „visais žiniasklaidos varpais turėtų skambinti", kad neatėję balsuoti vis tiek dalyvauja rinkimų procese ir lemia rinkimų rezultatus.

Taigi, tie, kurie savivaldybių tarybų rinkimuose nėjo balsuoti parėmė A. Zuoko ir V. Tomaševskio komandas, o per 2012 m. Seimo rinkimus neatėję balsuoti daugiausia parėmė V. Uspaskio komandos žmones.

Parodyti visuomenei reitingavimo esmę ir svarbą rinkimų rezultatams

Dar 2008 m. pakeitus Seimo rinkimų rezultatų nustatymo tvarką , iš esmės buvo reformuota rinkimų sistema, ir partijos nustatyta vieta rinkiminiame sąraše, jokios įtakos suvedant rinkimų rezultatus nebeturi, nes išrinktųjų eilę lemia tik reitingo balsai. Pavyzdžiui, 2012 m. Seimo rinkimų (LSDP) sąraše Eduardas Šablinskas, įrašytas 78 numeriu dėka reitingavimo pakilo į 24 vietą ir pateko į Seimą. Šio esminio rinkimų rezultatų suvedimo tvarkos pakeitimo neakcentavo Vyriausiosios rinkimų komisijos vadovybė, beveik to neaiškino ir  žiniasklaida, todėl daugelis rinkėjų to pakeitimo nežinojo, daug kas ir dabar nežino. Tai parodo 2012 m. Seimo rinkimų rezultatų analizė, jog apie pusė rinkėjų savo biuletenių nereitinguoja. Kai dauguma rinkėjų perpras reitingavimo reikšmę ir pradės masiškai reitinguoti kandidatus, vieta partijos rinkimų sąraše praras bet kokią reikšmę, rinkti politikai greitai pajus tokias rinkėjų nuostatas, todėl pradės daugiau domėtis ir ginti žmonių interesus.

Dabartiniu metu neeinančių balsuoti pasiteisinimo motyvas, kad nėra už ką balsuoti, taps nepagrįstu, nes iš bet kurios partijos daugiau šimto kandidatų rinkėjas gali rasti penkis jam priimtinus kvalifikuotus, dorus kandidatus ir balsuodamas juos reitinguoti.

Žurnalistai pasiryžę imtis čia išdėstytų veiksmų turi įvertinti, kad pakeisti žmogaus nusistovėjusią nuomonę yra labai sunkus uždavinys. Kad patikėtų naujove, visų pirma, žmogus pats sau turi pripažinti, kad iki šiol jis turėjo klaidingą nuomonę, kad jis klydo. Todėl, išgirdęs naujovę, neatitinkančią jo nuomonei, žmogus ieško argumentų spragų, kad tą naujovę paneigtų. Negalima iš karto tikėtis, kad žmogus kartą išgirdęs naują mintį laidoje ar perskaitęs straipsnį pakeistų savo nuomonę, tam reikalingas nevienkartinis „apšaudymas" iš skirtingų pozicijų. Todėl nereikėtų laukti rinkimų kampanijos pradžios, o jau nuo dabar pradėti aiškint gyventojams rinkimų subtilybes ir įteigti jiems, kad nuo rinkėjų supratimo ir veiksmų priklausys išrinktos valdžios gerumas.

Žurnalistai turi galimybę, sutelkę savo pastangas, pasiekti, kad mūsų visuomenė taptų pilietiška, o politika Lietuvoje taptų pagarbos verta veikla, o žmonės išsirinktų gerą valdžią.

Savaitės tema rubrika yra Spaudos, televizijos ir radijo rėmimo fondo projekto dalis.