Savaitės tema

Pokalbis su Lietuvos televizijos naujienų (LTN) tarnybos vadovu Audriumi Matoniu apie naujienų gamybą ir žurnalistų etiką.

D. Radzevičius: Šiandien naujienos Lietuvoje yra gaminamos tūkstančiais kiekių: televizijos, radijo naujienų laidos, portalų naujienos. Jūs, Audriau, būdamas redaktoriumi ir padėdamas žurnalistams atsirinkti naujienas, vadovaujatės kažkokiais kriterijais. Kokie tie svarbiausi naujienų atrankos kriterijai yra? Kas yra svarbiausia?

A. Matonis: Taip, aš turiu kriterijus, pagal kuriuos sprendžiu, kas, mano supratimu galėtų būti svarbiausia ar bent jau įdomiausia žiūrovui. Turiu daugiau mažiau tvirtus įstikinimus, kas turėtų būti rodoma per žinias, net jei tai ir potencialiai nesurinks didžiulės auditorijos. Ir, žinoma, turiu supratimą apie tai, ko negalima rodyti ar kalbėti žinių laidų metu, kad neįžeisti kito žmogaus orumo, jo teisių į nuomonės, žodžio laisvę, kad nebūtų pažeistas nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas ir pan.

Iš tikrųjų tai yra tarsi didžiulė kuprinė žinių ir patirties bei asmeninių įsitikinimų, kurie man leidžia suformuluoti tikslius klausimus naujienas gaminantiems žurnalistams: ką mes darome, kaip mes darome ir, galiausiai, priimti vienokį ar kitokį sprendimą, jei nuomonės pasidalyja po lygiai.

D. Radzevičius: O ką darote tokiu atveju, jei nuomonės pasidalyja ne po lygiai, jei redaktoriaus nuomonė stipriai skiriasi nuo žurnalistų nuomonės?

A. Matonis: Niekada nesu daužęs kumščiu į stalą, bandydamas kolegoms įrodinėti savo tiesą. Visada buvau įsitikinęs, kad tiesa gimsta diskusijų metu, pasikeitime nuomonėmis, o ne agresyviame vienas kito „dusinime".

Džiaugiuosi dirbdamas „Panoramoje", tikroje profesionalų komandoje, kurių patirtimi ir profesionalumu labai pasitikiu. Planuodami bet kokio renginio nušvietimą, visada išklausome vienas kito nuomonės, kartais pasiginčyjame, kartais nesunkiai vienas kitą įtikiname, nes būname nepakankamai atkreipę dėmesio į vieną ar kitą aptariamo dalyko aspektą.

Niekada nesu privertęs savo kolegų rašyti, filmuoti ar kalbėti priešingai jų įsitikinimams ir turimai patirčiai. Todėl tarp kitų žiniasklaidos priemonių Lietuvos televizijos naujienų tarnyba yra susikurusi tokią reputaciją, kad čia yra apsieinama be valdžios, redaktūros, administracijos ar politikų diktato.

Kaip jau minėjau, visos žinių produkcijos yra konsensuso ir kolektyvinio darbo rezultatas.

D. Radzevičius: Ar Lietuvos televizijos naujienų tarnyboje buvo svarstytas arba aptartas Lietuvos radijuje (LR) įvykęs precedentas dėl Mykolo Romerio universiteto docento Gintaro Aleknonio iškarpyto ir ištransliuoto komentaro? LRT taryba vėliau net buvo nusprendusi sukurti LRT vidinį aiškesnį etikos kodeksą ir pan. Kaip LTN apsieina ir be panašių konfliktinių situacijų, ir be etikos kodeksų? Iki šiol viešumoje pasirodžiusių panašių atvejų, kurie įvyko LR, Jūsų tarnyboje nebuvo.

A. Matonis: Jokio formalaus svarstymo mūsų tarnyboje nebuvo, tačiau dėl minėto atvejo, vis dėlto, su kai kuriais kolegomis nuomonėmis apsikeitėme. Iš principo visi sutiko, kad tokia situacija nebūtų susiklosčiusi, jei nebūtų buvę tam tikrų prielaidų. Tomis prielaidomis aš vadinu tai, kad LR, nors pasikeitimų jau yra, nebuvo sukurtas mechanizmas, kuris aiškiai reglamentuotų autoriaus ir redaktoriaus vaidmenį kūrybos procese. Asmeniškai aš, kaip žurnalistas ir demokratinės prigimties žmogus, nė sekundei nedrįsčiau abejoti autoriaus laisve ir teise į savo nuomonę. Tačiau kaip rekdaktorius, kuris žino, kad visą atsakomybę už išeinantį į eterį produktą teks prisiimti sau, negaliu sutikti su nuomone, kad į eterį gali išeiti viskas, ką sugalvoja ir sumano autorius be redaktoriaus kontrolės ir pritarimo. Pabrėžiu, kad kontrolės nereiktų suvokti kaip cenzūros. Mano supratimu, kontrolė tai yra bendradarbiavimo mechanizmas tarp autoriaus - kūrėjo ir redaktoriaus, prisiimančio atsakomybę.

Praktikoje su tuo susiduriu kasdien, įskaitant ir autorinių komentarų leidimą į eterį, tačiau jokių konfliktinių situacijų dar nėra pasitaikę.

Kai autorius parašo komentarą, visuomet man atsiunčia ją perskaityti, kad galėčiau išsakyti savo pastabas, kas, mano manymu, ne iki galo aiškiai pasakyta, kas, galbūt, palieka dviprasmybių įspūdį, o kas iš viso prasilenkia su tikrove. Kartais apsikeisti nuomonėmis su autoriumi užtenka ir vieną kartą, kartais tas procesas užtrunka. Tai galima pavadinti kūrybiniu procesu. Kai kuriais atvejais priimu autoriaus poziciją, kai kuriais atvejais - autorius mano. Kaip jau minėjau, tai jokiu būdu nėra nei spaudimas autoriui, nei cenzūravimas. Darbas tokiu principu, kai siekiama konsensuso, lemia kokybišką produktą, kuris niekam nekelia jokio pasipiktinimo ir nepalieka jokių nuosėdų.

Grįžant prie LR atvejo, manau, kad mes stebėjome tokį procesą, kai žinia buvo paskleista bet kaip, paviršiumi, o ne, tarkime, tam tikru kanalu arba pagal tam tikrus kontūrus, kurie yra privalomi. Čia turiu galvoje proceso reglamentavimą, kuris yra būtinas: autorius privalo parodyti redaktoriui, kas bus transliuojama eteryje, o redaktorius, prieš prisiimdamas atsakomybę, turi teisę pareikšti savo nuomonę apie tą produktą. Tokiu atveju, kai autorius kategoriškai nesutinka su rektoriaus pozicija, o redaktorius - su autoriaus, komentaras eteryje neturėtų pasirodyti iš viso.

D. Radzevičius: Pagal Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, faktai ir nuomonės turėtų būti aiškiai atskirti, tačiau šiandien, kai kalbama apie informacijos sklaidą, nuomonės dažnai sutampa su žinia, tarp informacijos ir komentarų sąlytis yra labai glaudus. Ar galėtumėte patvirtinti arba paneigti, kad naujienos su komentarais šiandien žiniasklaidoje yra vis dažniau supinamos.

A. Matonis: Taip, sutinku, kad tokia situacija egzistuoja, tačiau to reiktų klausti žiniasklaidos priemonių, kuriose aptariamas reiškinys vyksta.

Esu praktikuojantis žurnalistas, o ne žurnalistikos teoretikas, juolabiau - ne ombudsmenas, kuris imtųsi atsakomybės auklėti kitas žiniasklaidos priemones.

Kol vadovauju LTN, mūsų komandos žurnalistai to nedaro.

Mano supratimu, yra padori žurnalistika ir nepadori žurnalistika. Dergtis, o ne ginčytis, yra tiesiog nepadoru, kad ir kokią etiketę tam dergimuisi uždėtum - tai nuomonė ar komentaras...Sofistikuotų sąmokslų teorijų skleidimas, net įvilkus jas į labai intelektualų žodžių rūbą, yra lygiai toks pats nepadorumas, kaip ir politikų necenzūrinės kalbėsenos vartojimas, atsiliepiant, pavyzdžiui, apie tautines ar seksualines mažumas. Sąskaitų suvedinėjimas su politiniais oponentais dengiantis geranoriško tono kalbėjimu ir šypsenomis yra lygiai taip pat nepadoru, kaip ir naudojantis tuom, jog esi žiniasklaidos priemonės savininkas, spausdinti pirmuosiuose puslapiuose oponentus pašiepiančias karikatūras ar iškraipytas nuotraukas, juos pravardžiuoti gyvulių ir kt. vardais ir pan.

Jei tokioms žiniasklaidos priemonėms ir jų žurnalistams taip elgtis nėra gėda, tai nepadės joks etikos kodeksas, joks ombudsmenas.

D. Radzevičius: Pakalbėkime apie savireguliaciją, kuria yra nepatenkinti tiek patys žurnalistai, tiek politikai. Šiuo metu LRT yra suplanavusi parengti savo vidinį etikos kodeksą, vidaus taisyklių dokumentą. Kaip manote, kas pasikeis, kai toks dokumentas atsiras?

A. Matonis: Aš esu iš tų, kuris skeptiškai žiūri į būtinybę šiai institucijai turėti savo etikos kodeksą. Pasakysiu, kodėl: manau, kad tiek Lietuvos rinka, tiek žurnalistų bendruomenė pati yra per maža, kad kiekviena žiniasklaidos priemonė kurtų atskirai savą etikos kodeksą. Mano supratimu, visas pastangas reiktų dėti į pagerinimą, papildymą dabar egzistuojančio Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, kuris yra tikrai gerai parengtas dokumentas.

Kam išradinėti dviratį, jei jis jau išrastas? Tam, kad galėtume perdažyti jį firminėmis spalvomis?

Žinoma, tokie dideli transliuotojai kaip, pavyzdžiui, BBC turi savo etikos kodeksus, tačiau tokio žiniasklaidos milžino mes negalime lyginti su nei viena Lietuvos žiniasklaidos priemone. Kita vertus, Vokietijos didelės žiniasklaidos priemonės savų kodeksų neturi, nes, jų požiūriu, kiekvienas ginčytinas atvejis yra nagrinėjamas individualiai.

Taigi, jei LRT ir turėtų savąjį etikos kodeksą, kuris, ko gero, mažai kuo skirtųsi nuo Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, iškilus ginčytinai situacijai, ji negalėtų būti išnagrinėta remiantis vien kodekso straipsniais.

Mano nuomone, LRT būtų daug naudingiau turėti redakcinę kolegiją ar kitą kolektyvinį organą, sudarytą ir žurnalistų profesionalų ir teisininko, kuris galėtų rinktis periodiškai ir aptarinėti aktualias situacijas, reiškinius. Pavyzdžiui, kaip vienas ar kitas reiškinys, esantis žiniasklaidoje, atsispinti mūsų laidose: ar pakankamai profesionaliai, ar pakankamai korektiškai, ar pakankamai išsamiai ir pan. Tokia redakcinė kolegija galėtų nagrinėti ir tokius atvejus, kaip minėtas G. Aleknonio komentaras LR.

Manau, kad tokios kolegijos subūrimas duotų daug daugiau naudos, nei dar vieno taisyklių sąvado parengimas. Juolabiau, kad etikos kodeksas yra gyvas organizmas, kuris turėtų būti nuolat atsinaujinantis ir atnaujinamas. Tad, manyčiau, būtų žymiai lengviau ir naudingiau sukurti ir palaikyti nuolat gyvybingą redakcinę kolegiją, nei perrašinėti iš naujo abu - Žurnalistų ir leidėjų ir savąjį priimtą - etikos kodeksus bei sukti galvą, kuriuo reiktų vadovautis pirmiausia.

D. Radzevičius: Kaip manote, kas Lietuvoje nutiko, kad 2011 metais viešojoje erdvėje tiek daug kalbėta apie žurnalistinę etiką, prisimenant ir televizijos kanalo TV3 atvejį?

A. Matonis: Nenoriu būti palaikytas ciniku, bet, mano supratimu, 2011 metais apie etiką pradėta daugiau kalbėti vien todėl, kad žiniasklaidą reguliuojančios arba žiniasklaidos savireguliaciją užtikrinančios institucijos „primynė uodegą" kai kuriems rimtiems žiniasklaidos rinkos žaidėjams, įskaitant ir minėtą TV3. O šis televizijos kanalas turi didelį ir galingą mechanizmą reikšti savo nuomonę ir mėginti formuoti visuomenės bei įtakingų politikų nuomonę pagal savo supratimą, kas yra tikra ir gera. Tokie rinkos žaidėjai kaip TV3 yra pakankamai turtingi, kad galėtų samdyti ir pasitelkti į pagalbą įtakingus lobistus, paleisdami juos į politikų ratą, į institucijas, kurios priiminėja sprendimus, ir sukelti ten didelį „erzelį", diskusijas. Bėda tame, kad ta diskusija dažniausia organizuojama jau turint išankstinius nusistatymus ir nuomonę.

Manyčiau, kad didelių kokybinių pokyčių nei pačių žurnalistų, nei žiniasklaidos priemonių savininkų sąmonėje neįvyko.

D. Radzevičius: Artėja Seimo rinkimai. Ar, būdamas naujienų redaktorius, jaučiate kokių nors pasikeitimų, lyginant su praėjusiais metais?

A. Matonis: Nors rinkimų kampanija dar neprasidėjusi, tačiau, remdamasis savo patirtimi ir matytais ankstesniais Seimo rinkimais, galiu pasakyti, kad pagrindinės tendencijos nesikeičia. Visada būna norų ir bandymų įtikti, pagasdinti, pažadėti ar papirkti visuomenės nuomonės formuotojus. Tenka prisiminti, kad demokratija su visais savo privalumais, turi ir savų minusų. Vienas iš tų minusų - esančių valdžioje, norinčių patekti į valdžią noras kaip nors paveikti žiniasklaidą - minėtais bandymais įtikti, pagasdinti ar pažadėti. Manau, kad artėjantys Seimo rinkimai niekuo nenustebins bent jau tų, kuriems tai yra ne pirmieji Seimo rinkimai būnant žiniasklaidos darbuotojo kailyje.

D. Radzevičius: Dėkoju už pokalbį.

Pokalbio vaizdo reportažą žiūrėkite: http://dainius.org/dainius-org-tv/

Parengtas interviu yra dalis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto