Savaitės tema

Vytautas Žeimantas

Šio rašinio tema prieš kelias dešimtis metų pasirodytų visiškai neaktuali. Tada Lietuva tapo laisva, baigėsi brutalus „didžiosios" rusų kalbos brukimas į mūsų savastį - į mokslą, švietimą, kultūrą, buitį, net į lietuviškus vaikų darželius. Su Sąjūdžio banga atsirado daug naujos periodinės spaudos, kalbėjome lietuviškai garsiai ir išdidžiai. Atrodė, kad tai amžiams.

O štai vakar Žurnalistų namuose priiminėjome du garbingus žmones iš Kultūros ministerijos. Jie kalbėjo apie žiniasklaidos problemas, citavo iš Europos Sąjungos gautus dokumentus, reglamentuojančius žiniasklaidos veiklą. Mane sudomino šie dokumentai, pamaniau, kad juos verta paskelbti ir mūsų LŽS internetiniame laikraštyje. Po renginio priėjau ir paprašiau šių tekstų. Pasirodo, jie, nors ir gauti senokai, yra tik anglų kalba. Niekas jų į lietuvių kalbą versti nesiruošė, nors jie buvo vartojami kaip darbiniai dokumentai Kultūros ministerijoje. Toje ministerijoje, kuri pagal savo veiklos priedermę pirmoji turėtų pulti ginti mūsų kalbą. Nejaugi jau ten apsiprasta su kitakalbe dokumentacija, jau ten lietuvių, kaip valstybinės kalbos statusas, yra tik abstrakti sąvoką?

Tąsyk prisiminiau laikus, kai mes stojome į Europos Sąjungą. Tada buvo įvairių nuomonių. Buvo kalbėta ir apie lietuvių kalbos likimą. Buvo ir besibaiminančių, kad atitrūkę nuo „Sojūzo" įšoksime į kitą apynasrį - Europos Sąjungos. Su pastaraisiais ginčidavausi, bandydavau juos nuraminti.

Mano argumentai buvo paprasti. Sovietų Sąjungoje buvo vienas ryškus hegemonas - Rusija, kuri nuo seno vykdė imperializmo politiką, kuriai buvo būtina rusų kalbos plėtra okupuotose teritorijose. Todėl ir vertė mus, net mūsų mažus vaikus mokytis rusų kalbos, nes ja, mat, kalbėjo pats „didysis" Leninas. Tokioje terpėje mažoms kalboms nėra galimybių išlikti. Yra tik laiko klausimas.

Kitas dalykas, sakydavau, yra Europos Sąjunga. Čia nėra hegemoninės valstybės ar tautos. O yra daug lygiaverčių, turinčių seną istoriją valstybių, kurios dabar niekada neleis iškilti vienai iš jų ir užvaldyti Europą, kaip tai anksčiau bandė padaryti prancūzų Napoleonas, vokiečių Hitleris ar rusų Stalinas.

Panašiai ir su kalbomis. Prancūzai, vokiečiai, ispanai, italai, graikai, švedai, kitos seniai susiformavusios tautos neleis įsigalėti Europoje vienkalbystės. Todėl ir Lietuva, lietuvių tauta, įstojusi į tokią Europos Sąjungą, turėtų dėl savo kalbos jaustis ramiai.

Taip aš aiškinau savo oponentams ir tuo tikėjau ir dabar tikiu. Tai iš kur manyje atsirado tas nerimas dėl lietuvių kalbos likimo? Juk jis nekiltų vien dėl to, kad po mūsų Kultūros ministerijos koridorius nešiojamas kažkoks anglų kalba parašytas dokumentas.

Nerimas kyla dėl to, kad mano Lietuvoje, mano lietuvių kalbą oficialioje erdvėje, televizijoje, internete, koncertinėse programose, firmų pavadinimuose, kitur, išstumia kita - anglų kalba. Aš niekada nebuvau prieš užsienio kalbų žinojimą, ir pats šneku keliomis kalbomis. Kitos kalbos tik praturtiną žmogų naujų žinojimu, galimybę daugiau pažinti, pajusti, suprasti. Bet kai pasaulio kalbų margumyną pradeda atstovauti tik viena kalba, nori to, ar nenori, pradedi nerimauti.

Kartais susimąstau - kodėl anglų kalba taip lengvai užkariauja Lietuvą ir lietuvius? Kodėl to nepavyko padaryti rusų kalbai? Na, dėl rusų kalbos - aišku, ji buvo stumiama per jėgą. Todėl kiekvienas Lietuvos vardo paminėjimas tapdavo vidine švente. Prisimenu Vilniaus universitetą, studentiškus metus. Kai užtraukdavome Maironio „Lietuva brangi", visi atsistodavome, nors tai ir nebuvo oficialus Lietuvos himnas. Mes nedainuodavome, mes giedodavome. Prisimenu ir iš dramos teatro scenos garsiai tariamus Justino Marcinkevičiaus pjesės žodžius: „Šitas žodis Lie-tu-va!" ir žiūrovų salę, vieningai atsistojusią, nuskambėjus tiems žodžiams. Dabar mes išgirdę Lietuvos vardą jau nestojame. Ne visi mokame ir Lietuvos himną, o tik žiopčiojame, kai pajuntame į save atsuktą televizijos kamerą.

Taip, dabar mes laisvi, mūsų niekas nespaudžia ir apie kažkokį budrumą net nesinori galvoti. Gal dėl to taip lengvai ir gretinasi prie mūsų anglų kalba. Jį prievarta nebrukama, o jauna, dar pupos dydžio mergaičiukė iš gražaus Lietuvos miestelio televizijos dainų konkurse, lyg karštą bulvę į burną įsidėjusi, traukia angliškai. Ji laukia ir sulaukia aplodismentų.

Anglų kalba aktyviai lenda ir į lietuvių kalbą. Jaunimas jau žodį „gerai" baigia pamiršti, pas juos viskas - okei. Ir čia meškos paslaugą daro tie, kurie mėgsta pasimaivyti televizijos studijose, privačiose radijo stotyse. Pabėrei į eterį angliškai lietuviško žargono ir tų jau „kietas". Ypač tokiomis svetimybėmis piktnaudžiaujama taip vadinamose humoro laidose. Tiesa, vienas kolega šiame procese įžiūrėjo ir teigiamybę, nes angliški keiksmažodžiai pradeda išstūminėti rusiškus. Bet argi nuo lengviau?

Dabar, jeigu nori gauti geresnį valdišką darbą, reikia mokėti anglų kalbą. Norintiems įsidarbinti surengiami net anglų kalbos egzaminai. Tai gerai, nes jei žmogus deklaruoja, kad moką užsienio kalbą, tai ir turi ją mokėti. Ir ne taip, kai kurie Seimo nariai, užrašę savo rinkiminiuose skelbimuose, kad moką anglų kalbą, o po to bėgioję nuo televizijos žurnalistų, užkalbinusių juos angliškai.

Problema kita - niekas neklausia ateinančio dirbti į valdišką įstaigą, ar jis gerai moka lietuvių kalbą. O reikėtų. Patikėkite, teko vartyti vidinius raštus įvairiose įstaigose, departamentuose, ministerijose. Už tokią rašybą lietuvių kalbos mokytojas mokiniui užraitytų jau mokyklose nevartojamą dvejetą. Valdiškos įstaigos slepia tokią situaciją, su išoriniu pasauliu bendraudamos per viešųjų ryšių skyrius, kuriuose dažniausiai dirba kolegos žurnalistai. Jie į pasaulį išleidžia jau pataisytus, suredaguotus raštus. Bet problema išlieka. Ir ji visada prasiveržia, kai koks nors valdininkas, nori to, ar nenori patenka į tiesioginį eterį. Tada prisiklausai visko.

Mes žurnalistai irgi galėtume būti čia aktyvesni. Lietuvių kalba - ne tik gimtoji, brangiausia, bet ji ir mūsų veiklos pagrindinis įrankis, mūsų duona ir druska.

Rubrika „Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.