Savaitės tema

Jonas Vėlyvis

Manau, jog jaunesniesiems žiniasklaidos atstovams greičiausiai bus naujiena, kaip ir iš ko vyresnieji mokėsi saugoti informacijos šaltinį. Todėl ryžausi priminti dar visiškai nesenas, bet jau tampančias istorines tiesas, kai perėjimo iš cenzūros į laisvos spaudos laikus irgi sprendėme žurnalistinio šaltinio apsaugą.

O kokios brandžios kapitalistinės šalies sekėme pavyzdžiu? Ogi Švedijos karalystės. Pamenu seminarus ir aiškintojus, dabar vartau tuo metu išdalintus spausdintus raštus. Štai mano rankose knyga „Spaudos laisvė demokratinėje visuomenėje". Ją parašė, kaip autorius pats save pristatė, Suomijos švedas Erikas Bagerstamas ir pirmiausia išleido Estijoje, o lietuviškai 1994 metais išspausdino Suomijoje, parėmus „The Swedish Agency for Technical and Economic Cooperation".

Taigi dar prieš 20 metų mes mokėmės, ir, kaip atrodė, išmokome naudotis spaudos laisve, kol kratos ir žurnalistų sulaikymai neatskleidė mūsų visuomenės valdžios institucijų negebėjimą veikti demokratinėje visuomenėje. Atrodo, lyg tai numatydamas minimas knygos autorius mus perspėjo: „Spaudos, radijo ir televizijos laisvė gali būti reglamentuojama bendruose įstatymuose ir taisyklėse. Tačiau įstatymai ir taisyklės turi atitikti visuomenės sampratą apie tai, kas yra dora ir teisėta". O kas vyksta mūsuose? Ogi visuomenė supranta, jog valdžios institucijos spaudos darbuotojų atžvilgiu pasielgė nedorai ir neteisėtai, o teisėsaugininkai atvirkščiai - kad elgėsi dorai ir teisėtai. Skilimas tarp valdžios ir visuomenės, kurio neturėtų būti demokratinėje visuomenėje, bet jis yra.

Bet priminkime, ką buvome išmokę prieš 20 metų apie žurnalistinių šaltinių apsaugą švediškaisiais pavyzdžiais.

Mus tada mokė, jog informacijos šaltiniai turi būti apsaugoti. O kaip tai suprasti? Ogi tai, jog būtina informaciją teikiančiu asmenų apsauga. O jeigu dar konkrečiau - netgi būtina, kad asmenys, pateikiantys spaudai, radijui ar televizijai, jų nuomone, skelbtiną medžiagą, turi teise reikalauti anonimiškumo. Spauda pagal Švedijos konstituciją privalo išlaikyti paslaptyje savo informacijos šaltinius. Mūsų konstitucijoje tiesiog šitaip neparašyta, tačiau yra gana reikšmingas 25 straipsnis, kuriame rašoma: „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas".

Žinoma, žurnalistui nebūtina sutikti dėl informacijos šaltinio anonimiškumo, bet švediškuoju ir lietuviškuoju atvejais jis rizikuoja likti be medžiagos. Tačiau pažadėjęs slėpti informacijos šaltinį ir vėliau jį atskleidęs žurnalistas gali būti patrauktas net baudžiamojon atsakomybėn pagal Švedijos įstatymus. Ir tai pasakytina apie visus redakcijoje dirbančius asmenis, net ir tarnautoją, dirbantį prie centrinio telefonų pulto ar buhalterį, išmokantį honorarus, bet atskleidusį šaltinį.

Čia verta paklausti įstatymų leidėją Seimą - o kodėl šito nėra mūsų įstatymuose? Kažkaip net baisoka žinoti ir garsiai kalbėti, jog Švedijoje pažadėjęs slėpti informacijos šaltinį ir vėliau jį atskleidęs žurnalistas gali būti patrauktas net baudžiamojon atsakomybėn, kai Lietuvoje atvirkščiai - žurnalistai persekiojami už tai, jog neatskleidžia šaltinio. Minėtoje knygoje, iš kurios mus mokė prieš 20 metų, rašoma: „Švedijos įstatymai draudžia valstybinės valdžios organams ieškoti informatoriaus, turėjusio ryšį su spauda ir norėjusio ką nors viešai paskelbti. Ši taisyklė taikoma labai plačiai net ir tada, kai pagarsinama slapta medžiaga. Spauda, žinoma, turi teise publikuoti medžiagą, kurią valdžios organai paskelbė "slapta". Uždrausti kam nors pasisakyti spaudoje reiškia apriboti asmens žodžio laisvę, o tai jau konstitucijos straipsnio ir principų pažeidimas".

Verta nurodyti minimo knygos autoriaus pateiktą pavyzdį, kuris vos ne 1:1 atitinka mūsiškį. „1993 m. rudenį viena švedų žurnalistė, - rašo Erikas Bagerstamas, - buvo pakviesta duoti parodymus Danijos teismui. Ji atsisakė atvykti, ir ją parėmė Švedijos žurnalistų sąjunga. Žurnalistė paaiškino, kad Švedijos konstitucija draudžia atskleisti informacijos šaltinius arba kitaip atsiskaitinėti už medžiagos gavimo būdus. Jai nebuvo keliami jokie kaltinimai dėl nusikalstamos veiklos, ji tik buvo kviečiama kaip liudytoja".

Štai kaip: žurnalistė kviečiama į teismą, o ne pareigūnai patys laužiasi į žurnalistės namus jos krėsti! Ir ji neina. „O kokia mūsų konstitucijos nuostata galėjo remtis ir nepaklusti mūsų žurnalistė?" - savęs paklausiau. Gal tokia konstitucine nuoroda: „Draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius", arba „Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas"? ir čia pat save sugėdinau: mano tikėjimas konstitucija nieko nevertas prieš pareigūno jėgą...

Tada, kai mums buvo aiškinama apie žurnalistų darbą demokratinėje visuomenėje, mes dar gyvenome ne Europos Sąjungos demokratinėj erdvėje ir manėme, kad mums dar toli iki jų. O kokia dabar nuomonė? Tegul skaitytojas pasako...

Rubriką „Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.