Savaitės tema

Albertas Vaidila,

Menotyrininkas, LŽS narys

Parodų salėse džiugu sutikti kolegas žurnalistus, padiskutuoti prie vieno kito darbo. Žinoma, kai kurie dalykai, kurie gali praversti žurnalistinėj praktikoj lieka neaptarti. Gal šis straipsnelis nors maža dalimi kompensuos šį stygių.

Manau, kad stovėdamas prie dailės kūrinio - paveikslo, skulptūros ar gilindamasis į vaizdą grafikos lakšte, kiekvienas susimąsto, kodėl vienas darbas kažkuo patraukia, sudomina ir tarsi atsiveria savąja tiesa, kuri nėra apčiuopiama, nėra lengvai suformuluojama žodžiais, tačiau neabejoji, kad kūriniu atskleidžiama  tiesa, kurią gal tik nujauti, tačiau suvoki, kad prieš tave vis dėlto tikras meno kūrinys, meno kalba bylojantis tiesą.  Žinoma, pasitaiko darbų (ir tikriausiai nemažai) pro kuriuos praeini abejingai arba jie sukelia nemalonias asociacijas (tereikia prisiminti kad ir tą nelaimingą skulptūrą - surūdijusį vamzdį prie Neries, kuriuo nepaliauja piktintis  vilniečiai). Kaip čia neprisiminti ir seną tiesą, kad darbas meistrą giria. Iš menininko gimsta kūrinys ir tik kūrinio dėka menininkas gali pasireikšti kaip meno kūrėjas. Tačiau šis suvokimas mums neatskleidžia trečio kūrybinio akto šaltinio - meno. Juk būtent iš meno gavo savo pavadinimus menininkas ir meno kūrinys. Taigi, kur ir kaip egzistuoja menas? Pavyzdžiui, žinomas filosofas egzistencialistas Martynas Heidegeris (Martin Heidegger) traktate „Meno kūrinio prigimtis" teigia, kad klausimas apie meno prigimtį tampa klausimu apie meno esmę, o kas yra kūrinys galima suvokti tik iš meno esmės. Atsiduriame tarsi užburtame rate. Čia mums gali padėti žinojimas, kad meno kūrinys yra ne tik padarytas daiktas, bet jis sako dar kažką kitą.  Tokiu būdu kūrinys tampa simboliu. Alegorija ir simbolis yra tie rėmai, kuriais nuo seno apibrėžiamas meno kūrinys. Meno kūrinio daiktiškumas - tai tas pamatas virš kurio iškyla tas „kažkas kita" ir esminga. Tik pakankamai gerai žinodami, kas yra daiktas galėsime pasakyti ar meno  kūrinys  yra daiktas, kuriame laikosi dar „kažkas kita", ar  kūrinys iš esmės yra kažkas kita, ne vien daiktas. Per medžiagos ir formos sintezę pagaliau buvo surasta daikto sąvoka, kuri vienodai gerai tinka ir gamtos, ir vartojimo daiktams. Dabar jau buvo galima pagrįstai galima teigti, kad daiktiška kūrinyje yra medžiaga iš kurios jis sudarytas. Štai ir turime du komponentus - medžiagą ir formą - kurių išskyrimas ir įvairiausi tarpusavio santykiai yra „tiesiog sąvokų schema visai meno teorijai ir estetikai".

Ar iš tikrųjų medžiaga ir forma yra pačią kūrinio esmę apibūdinančios sąvokos? Kaip tai atrodo praktiškai? Savyje glūdintis lauko akmens riedulys yra medžiaga turinti tam tikrą gamtos sukurtą formą, kurios kontūrus puikiausiai matome. Gerai mums pažįstami buities reikmenys ąsotis, kirvis, batai. Čia forma jau nėra vien medžiagos paskirstymo padarinys, o ją lemia tikslingas medžiagos sutvarkymas pagal rūšį ir atranką: nepralaidi skysčiams ąsotyje, kieta kirviui, tvirta ir elastinga batams. Toks praktiškumas pagrindžia tiek medžiagos, tiek ir formos atranką. Minėti reikmenys nėra savaime atsiradę, o sukurti žmogaus rankomis įprastiniam vartojimui ir tampa reikmens būtimi. Šie ir kiti reikmenys neturi meno kūrinio savitiksliškumo, todėl, M. Heidegerio teigimu, užima tarpinę padėtį tarp  daikto ir meno kūrinio. Tai gal „savitiksliškumas" ir yra pati esmingiausia meno savybė, o daiktą galima tiesiog ištirpdyti, nes jis menui visai nebūtinas? Be abejonės, daug menininkų modernistų pasakytų, kad taip ir yra.  Ir tai nėra jų atradimas. Nepaleisdami iš akiračio daikto, prisiminkime Platono idealizmą. Juk ieškodamas tikrosios būties jis nusisuka nuo juslinio pasaulio ir šio pasaulio daiktų. Tačiau jis nenusisuka nuo daikto būties. Platonas ieško nekintančios ir amžinos būties. Taip jis atranda eidą - metafizinį daiktą, o pasak filosofo A. Šliogerio, taip pat „amžinųjų būties provaizdžių ir absoliučių būties fenomenų karalystę". Demokritas irgi ieškojo daikto būties ir konstravo absoliučių daiktų - atomų kosmosą. Tik Platono eidai idealūs, o Demokrito medžiagiški, turintys svorį ir masę. Tačiau abu šie didieji antikos mąstytojai, prie kurių reikia paminėti ir Aristotelį bei kitus antikos mąstytojus ieškojo daiktų būties ne šiame daiktiškame žmogaus pasaulyje, o tik protu suvokiamoje transcendencijoje, priešpastatydami daiktą kaip idealą realiam daiktui. Tada dar nesugebėta įžvelgti, kad daiktas kaip būties fenomenas yra šalia žmogaus, šiame jusliniame pasaulyje. Filosofinė mintis ir šiandien sugeba atskirti daikto būtį nuo paties daikto ir perkelti ją anapusinį ar metafizinį pasaulį, kuris nepaisant mąstytojų įžvalgų, įvairių tikėjimų nėra mums aiškiai suvokiamas.  Nemanau, kad dailininkai buvo ir yra visuomet filosofinės minties vedami (nors kiekvienas jų, suprantama, turi savąją filosofiją ir intuityvinę gyvenimo pajautą), vyksta ir atvirkštinis procesas - meninė kūryba veikia filosofiją taip pat. Tačiau grįžkim prie daikto. Modernioji dailė sugebėjo išguiti daiktą iš meninės kūrybos (bedaiktė, abstrakčioji tapyba), pirmuoju abstrakcionistu paskelbusi V. Kandinskį (Vasilij Kandinskij). Dailininkai drąsiai vartojo įvairias medžiagas, eksperimentavo formos srityje visai nesukdami galvos, kad spalva, forma, medžiaga atspindėtų medžiagos, daiktų savybes. Pavyzdžiui, geometrinės figūros daugiau tinka teoriniams skaičiavimams, o nėra būdingos žmogaus kūno formai, supančiai aplinkai pavaizduoti. Visai kas kita, kai K. Malevičiaus (Kazimir Malievitch) nutapytas juodas kvadratas laikomas tobulu absoliuto atvaizdu ir prilyginamas Dievui. Dėl to, žinoma, ginčytis beprasmiška - metafizinį pasaulį kiekvienas suvokia savaip.

Gyvename tokiu laikmečiu, kai sparčiai keičiasi dailės kalba, vienos dailės rūšies bei jai būdingi ženklai pereina į kitas dailės rūšis, netgi kitas meno ir ne meno šakas, vyksta jų susiliejimas. Taip gimsta nauji dariniai, kuriems surandami nauji pavadinimai su naujo ar modernaus meno etikete (fluxus, konceptualus, žemės, kūno menas ir kt.). Kuria darbus vaikai ir suaugę. Stengiamasi įžvelgti grožio pradus gamtoje, savaip ją pakoreguoti gamtinėmis ar dirbtinėmis medžiagomis pagal savąjį grožio supratimą. Beje, įstrigo atmintyje vieno gamtos mylėtojo ištarta frazė: „Kiekvienas žemės grumstas nori pakilti iš jį supančios pilkumos". Tapo įprasta, kad dailės darbai eksponuojami ne tik parodų salėse, gatvėje, bet ir  apleistose įmonių patalpose, palėpėse, rūsiuose. Čia randa vietos ir naujos architektūros, dizaino idėjos, skamba muzika, plyšauja neįprasta daina. Meno erdve tampa neveikiantys fontanai, kiemai su apgriuvusiomis tvoromis, o eksponatais - pramoniniu būdu sukurtos ar gamtinės medžiagos, seni, aplūžę namų apyvokos daiktai, tarp kurių įkomponuojami ir savos kūrybos kompoziciniai elementai. Tai daugiausia jaunų, veržlių dailininkų, fotomenininkų, dizainerių, architektų, muzikantų, dainininkų ir kitų kūrybos sričių atstovų išmonės, meninės (neretai šokiruojančios) raiškos demonstravimas. Viena populiariausių Lietuvoje tokio tipo kūrybinė grupė „Meno duobė". Jų manifestu gali būti šūkis mano aptiktas internete:  „Menui ribų nėra".

Šiuo metu  Lietuvos žiniasklaidoje daug ir pagrįstai kalbama apie kultūrinio gyvenimo nuosmukį ar krizę. Krizė kultūroje subręsta tuomet, kai nauji įvykiai ir faktai netelpa esamojoje vertybių skalėje, o naujo jų prasmės supratimo dar nėra, kas sukelia žmonėms beviltiškumo jausmą, keistumą, beprasmiškumą. Ir tik naujos prasmės atskleidimas gali įveikti šiuos jausmus. Reikia rasti naują dabarties paaiškinimą, kuris ne tik kildintų ją iš praeities, bet kartu pateisintų prieš ateitį. Ateitis - atvira, iš anksto neapibrėžiama ir tiksliai nedeterminuojama, bet dabartyje esančios vertybės įgalina žmones veikti, ir šis veiksmas kartu yra ateities kūrimas. Žurnalistų, kitų visuomeniškai aktyvių žmonių dvasinė aplinka - mūsų kūrybinio aktyvumo erdvė, kurioje keičiamės ir kurią keičiame, joje įrašydami savo egzistencinę istoriją.

Rubrika "Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.