2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Žurnalistas ir religija. Ką reikia žinoti?

2014-01-06
 
Seminare dalyvavę žurnalistai aplankė Jehovos liudytojų bendruomenės centrą Giraitėje, Kauno rajone

Seminare dalyvavę žurnalistai aplankė Jehovos liudytojų bendruomenės centrą Giraitėje, Kauno rajone

 

Vytautas Žeimantas

 

Ką tik gražiai pasitikome ir išlydėjome šv. Kalėdas. Atrodo šventė visa Lietuva, bet iš tikrųjų šventė dauguma, tačiau ne visi. Kūčių dieną viena užsienio ambasada pakvietė į darbinį priėmimą. Jie irgi krikščionys, bet stačiatikiai, ir jiems, baltarusiams gruodžio 24 - tik eilinė darbo diena, o šv. Kalėdas jie atšvęs tik sausyje.

Mūsų valstybė palyginus nėra didelė, tačiau nuo seno palaikomos tautinės ir religinės tolerancijos tradicijos sudarė sąlygas didelei religijų įvairovei. 2011 metų gyventojų surašyme žmonės galėjo nesibaimindami įvardinti savo priklausomybę vienai ar kitai tautai ir  religinei bendruomenei. Šie duomenys yra iškalbingi. Be Romos katalikų, sudarančių didžiąją daugumą šalies gyventojų, Lietuvoje yra Stačiatikių, Sentikių, Evangelikų liuteronų, Evangelikų reformatų, Jehovos liudytojų, Sekmininkų, Babtistų, Graikų apeigų katalikų (unitų), Metodistų, Septintos dienos adventistų, Tikėjimo žodžio, Charizminės evangeliškos bažnyčios, Naujosios apaštalų bažnyčios, Armenų apaštališkos bažnyčios, Kristaus bažnyčios, Pastarųjų dienų šventųjų (mormonų) religinės bendruomenės. Čia išvardijau krikščionis. Be jų yra dar Musulmonų sunitų, Judėjų, Budistų, Karaimų religinės bendruomenės. Per 5000 gyventojų nurodė, kad jie priklauso Baltų tikėjimo (pagonių) religinei bendruomenei. Beveik pusė milijono gyventojų pasakė, kad jie nepriklauso nei vienai religijai, arba jos nenurodė.

Bet laikas vietoje nestovi. Į Lietuvą atvažiuoja gyventi įvairių tautų žmonės,  šalyje atsiranda nauji religiniai judėjimai, kurie dar neatsispindėjo paskutiniame šalies gyventojų surašyme. Tai Suvienijimo judėjimas (S.M. Moono sekėjai), Sathya Sai Babos organizacija, Sahadža jogos judėjimas, Gyvenimo meno organizacija, , kiti religiniai judėjimai.

Religija visų pirma paremta tikėjimu. O žmonių, priklausančių įvairioms tautoms ir religinėms bendruomenėms, pasaulėžiūra, etinės nuostatos, ritualai gali būti skirtingi, ir net labai. Todėl žurnalistams, nutarusiems parašyti straipsnį, sukurti televizijos ar radijo laidą, iškila daug pavojų suklysti, net nepelnytai užgauti, įžeisti. Taip gali nutikti ne iš blogos žurnalisto valios. Nepasitenkinimo priežastimi gali būti neteisingai pavartota sąvoka, net vienas ne vietoje pasakytas žodis.

Apie tai ne kartą susimąsčiau dalyvaudamas parterystės kūrimo seminare, vykusiame vykdant projektą „Religinės įvairovės pažinimas ir sklaida Lietuvoje". Šį projektą vykdo Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centras. Seminaras susilaukė didelio žurnalistų dėmesio.  Vytauto Didžiojo universiteto (M.Ališauskienė, R.Ruolytė, G.Markauskaitė), Mykolo Riomerio universiteto ( L.Biekša), Teisingumo ministerijos (D.Glodenis), kiti pranešėjai kalbėjo apie susiklėsčiusią religinę įvairovę Lietuvoje, religijos ir valstybės santykius, nemažai buvo kalbėta ir apie žiniasklaidos įtaką, komentuojamos ir aptarinėjamos žurnalistų daromos klaidos. Buvo pateikta ir nemažai patarimų kaip išvengti tokių nesusipratimų. Apie tai ir norėčiau plačiau pakalbėti.

Pirmoji nuostata ateina iš mūsų valstybės Konstitucijos, kurioje teigiama, kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas, žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves. Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

Pacitavau visą Konstitucijos 26 straipsnį sąmoningai. Mes, žurnalistai irgi esame žmonės. Kiekvienas mūsų kažkuo tikime. Ar netikime į nieką, bet tai irgi yra tikėjimas, tik į nieką. Kiekvienam savas tikėjimas yra arčiau širdies, jis suprantamas, dažnai nuo vaikystės žinomas. O kito tikėjimo žmogus, ar religinė bendruomenė neretai mums sukelia tam tikrą diskomforto jausmą. Rašant apie tai, žiūrėk, ir atsiranda noras pamokyti, pasakyti, kad yra „tikra" religija. O labiau užsidegę kolegos pradeda ir kritikuoti ne savas religijas, kartais net koneveikti jas ir jomis tikinčius žmones. Taip padaroma tik „meškos paslauga". Ir nesvarbu, ar tai įvyko ne iš blogos valios, iš tokių temų subtilybių nežinojimo, ar sąmoningai stojus į „Kryžiaus karų" taką.

Pirmas patarimas kolegoms: nepamirškite mūsų Pagrindinio įstatymo teiginių.

Su kitomis mintimis pasidalysiu kitame straipsnyje

 

 

Rubrika „Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-11-09 15:57
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Juozas

2014-01-14 16:48

Gerbiami kolegos, būkime tolerantiškesni, apskritai žurnalistams, o ir kaikuriems sielovados specialistams reikėtų daugiau dvasingumo pamokų. Šiaip visi turi žinoti savo vietą, ir savo pareigas. Ir vieniems, ir kitiems, pirmiausia, reikėtų galvoti apie tarnystę Valstybei ir Tautai, tuomet ir rietenų būtų mažiau. Su pagarba, Jūsų nuolankus tarnas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media