Savaitės tema

Vytautas Žeimantas

Dar papildomai norėčiau pasidalyti kai kuriomis mintimis, kurios man iškilo neseniai dalyvaujant parterystės kūrimo seminare, vykusiame vykdant projektą „Religinės įvairovės pažinimas ir sklaida Lietuvoje". Šį projektą vykdo Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centras. Seminare buvo nemažai komentuojamos ir aptarinėjamos žurnalistų daromos klaidos, atsirandančios rašant religijos tematika, kalbant apie tautines mažumas. Buvo pateikta ir nemažai patarimų kaip išvengti tokių nesusipratimų.

Sutinku, kad žmonės, rašantys apie religijas, gali patekti į nelygiavertes situacijas. Viena, pavyzdžiui, yra rašyti apie Romos katalikus, įsigalėjusius Lietuvoje nuo Vytauto ir Jogailos laikų, visai kita - rašyti apie neseniai į mūsų šalį kartu su įvairiataučiais žmonėmis, atėjusius naujuosius religinius judėjimus. Pirmuoju atveju autoriui talkina tūkstantmetės katalikų bažnyčios istorija, teologijos mokslai, katalikiška spauda, pagaliau, tėvų ir protėvių tradicijos, nuo vaikystės įdiegta gyvenimo samprata. O apie naujus religinius judėjimus informacijos lietuvių kalba praktiškai nėra. Čia, norint išlikti objektyviam, telieka, prieš sėdant rašyti, išklausyti tos religinės bendruomenės balsą, išgirsti jų komentarus ir pasisakymus.

Čia gali padėti ir ekspertų, mokslininkų nuomonė. Kai mes rašome, pavyzdžiui bankų, genetikos, kosmoso ar kitomis sudėtingesnėmis temomis, visada stengiamės pasisemti tokių žinių iš įvairių šaltinių, išklausome ir tos srities mokslininkų ar ekspertų nuomonę, ją cituojame, komentuojame. Tokio principo reikėtų laikytis ir rašant religijos tema. Deja, kaip buvo seminare pastebėta, tokie informacijos šaltiniai kaip ekspertai ar mokslininkai, kurie objektyviai pakomentuotų nagrinėjamą situaciją, problemą, nėra dažnai cituojami žiniasklaidoje. Todėl patartina klausti informacijos religijotyrininkų, įvairių ekspertų, mokslininkų, kurie dirba tautinių mažumų, religijos srityje. Jie suteiks objektyvių žinių apie religines bendruomenes, įvairius religinius reiškinius ir procesus. Mokslinės, objektyvios informacijos galima gauti Vilniuje įsikūrusiame Naujųjų religijų tyrimo ir informacijos centre (http://www.religija.lt/, centras leidžia ir naujienlaiškį „Religijos aplink mus"), Vilniaus Universiteto Religijos studijų ir tyrimo centre (http://www.rstc.vu.lt/, e.paštas rstc@rstc.vu.lt) Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedroje http://www.sociologija.vdu.lt/, e.paštas sk@smf.vdu.lt), Lietuvos religijotyrininkų draugijoje (www.religiotyra.lt). Čia galima gauti informaciją apie tradicines ir tradicinėmis nesančias religines bendruomenes, naujas religijas, naujuosius religinius judėjimus, dvasines grupes, naujojo religingumo tyrimus, religinius reiškinius ir procesus. Pabendravus su čia dirbančiais specialistais, žurnalistų kūriniai bus žymiai objektyvesni, juose nebus klaidinančios informacijos, patenkančios į žiniasklaidą per nežinojimą. Tada išvengsime grubių klaidų, kada net maišomi religinių bendruomenių pavadinimai, priskiriami jiems nebūti dalykai, iškraipomi jų tikėjimo pagrindai, ir tuo pačiu kuriamas neužtarnautai neigiamas retesnes religijas išpažįstančių tautinių mažumų įvaizdis.

Čia labai svarbu ir tiksliai vartoti religines sąvokas. Dirbant žiniasklaidai reikėtų suprasti įvairias religines sąvokas, kad būtų išvengiama šių sąvokų netikslaus naudojimo. Tokių klaidų būna daug, paminėsiu tik du ypač dažnai neteisingai vartojamus žodžius - „kultas" ir „sekta" (sektantas). Šiaip šios sąvokos nebūtinai privalo turėti neigiamą kontekstą. Tai jos paveldėjo iš sovietmečio, kai įvairūs religiniai judėjimai buvo apšaukiami sektomis, o sektantus už tai teisdavo, tremdavo ar kalindavo. O kultas, kilęs iš lotyniško cultus - garbinimas, irgi negalėjo patikti ateistinę politiką vykdžiusiai valstybei. Sovietinėje žiniasklaidoje šie žodžiai buvo vartojami norint ką nors pažeminti, įžeisti, sumenkinti. Dabar būtinybės tokios nėra, bet įprotis gajus. Deja, dar dažnai šie žodžiai žiniasklaidoje vartojami netinkamai, ypač kai kalbama apie įvairias netradicines religines bendruomenes naujuosius religinius judėjimus, tautinių mažumų dvasines grupes.

Svarbu vartoti tik objektyvius informacijos šaltinius. Kalbant apie vieną ar kitą religinę bendruomenę, konfesiją, įvairius religinius reiškinius, pravartu pateikti ir opozicinių nuomonių, ir nešališkų informacijos šaltinių, kurie leistų objektyviai išanalizuoti aptariamą problemą ar įvykį. Tai padėtų išvengti situacijų, kai vienų religinių bendruomenių atstovai savo išreiškiamomis mintimis ir pasisakymais diskriminuoja kitas konfesijas. Taip pat kai pateikiama tik vieno individo, kuris nėra nei religinės bendruomenės atstovas, nei ekspertas, subjektyvi nuomonė, klaidinanti skaitytojus ir žiūrovus.

Mokslininkų ir ekspertų minčių, objektyvios informacijos šaltinių skelbimas padės išvengti vienpusiškumo. Ir ypač, jei tam respondentui tolimi tolerancijos principai, jei jis negali taikstytis su religijų įvairove ar yra aktyvus ateistas.

Užsiminus apie toleranciją, reiktų pabrėžti, kad ir pats korespondentas būtų tolerantiškas. Visuomenė, įtaigota žiniasklaidos, aktyviai reaguoja, vertina vienas ar kitas religines bendruomenes. Deja, dažnai, kalbant apie įvairias tautas, religines bendruomenes, jaučiamas žurnalisto išankstinis nusistatymas, neigiamas požiūris į aptariamus religinius judėjimus. Tas sukelia ne tik įvairias stereotipines, bet ir diskriminuojančias, negatyvias mintis. Aišku būtų gerai žurnalistui, sėdus prie tokios temos, nors trumpam atitolti nuo savų socialinių ir kultūrinių nuostatų, ir išvengti savo nusistatymų brukimo, stereotipinių pasisakymų naudojimo.

Tai padėtų išvengti ir kito neteisingo stereotipo, atsirandančio, kai kalbama apie kai kurias religines bendruomenes kaip apie kažkokią išskirtinę visuomenės dalį. Dažnai skaitydamas ar klausydamas laidas nesunkiai pajunti kai žurnalistas ar laidos vedantysis pradeda skirti visuomenę į „mes" ir „jie", kur „mes" - tai Romos katalikai, o ,"jais" tampa kitos tradicinės religinės bendruomenės bei įvairios netradicinės religinės bendruomenės, naujieji religiniai judėjimai, kurie tarsi atskiriami nuo kultūrinės ir socialinės aplinkos, tai yra, atskiriami nuo visos visuomenės. Derėtų vengti tokio skirstymo ir apie visas religines bendruomenes kalbėti kaip apie bendrą  mūsų visuomenę.

Tada atsirastų moralinis pagrindas pradėti teigiamai vertinti ir pačią tautinę ir religinę įvairovę. Dabar daugelio religijų atstovai įvairiomis kalbomis leidžia periodinę ir kitokią literatūrą. Joje, suprantama, rašo apie savo religinę bendruomenę, jų veiklą. Publikacijų, palankiai vertinančių religinę įvairovę, retai pasirodo. Šią spragą galėtų užpildyti visuomeninės, politinės, kultūrinės krypties žiniasklaida, tačiau taip nėra. Gal trūksta autorių, gal supratimo, kad tai aktuali tema? Juk žymiai lengviau visa tai pavaizduoti skandalingose istorijose ir neigiamuose kontekstuose. Ir čia kliūva ir senųjų, tradicinių ir naujųjų, dar netradicinių religijų atstovams. Nors tiesos dėlei reiktų pasakyti, kad naujoms religinėms bendruomenėms kliaučių tenką daug daugiau ir jos būna piktesnės, labiau įžeidžiančios.

Supratimas iš karto neateina. Todėl reikėtų daugiau ir profesionaliau rašyti apie tautinę ir religinę įvairove, apie įvairių religinių bendruomenių vertybes, jų tradicijas, pasaulėžiūrą, gyvenseną. Būtų įdomu išgirsti ir ką įvairių tautų ir religijų atstovai mano apie mūsų valstybę, jos santvarką, dabartinę politiką, visuomeninį, kultūrinį gyvenimą. Deja, apie tai jų balso žiniasklaidoje dar nesigirdi, nors jie juk irgi mūsų visuomenė. O visuomenės žinojimas skatintų tolerantišką požiūrį į visas religines bendruomenes.

Ir paskutinė mintis, kurią norėčiau pasakyti - tai analitinių publikacijų religijos tema svarba. Ne veltui analitinius straipsnius mes, žurnalistai vadiname „ aukštuoju pilotažu". Ši sąvoka gerai žinoma asams lakūnams, žinoma ir žurnalistikos asams. Taip, ne kiekvienas gali parašyti analitinę publikaciją, bet reikia tik pradėti, tada ateis ir patirtis, problemos gilumo supratimas. O kol kas aiškiai trūksta analitinių tekstų apie religinę įvairovę, įvairius religinius įvykius ar problemas. Dalį šio trūkumo dengia verstinė literatūra. Bet kartu su vertimais iš užsienio ateina ir menkavertė literatūra, kurioje bandoma išpūsti religinius konfliktus, gąsdinti įvairiu religiniu fanatizmu, ar kokios nors religijos grėsme. Taigi mūsų žurnalistams, kaip ir mokslininkams, įvairių konfesijų atstovams yra ties kuo padirbėti. Lietuvos autorių, gerai žinančių mūsų realijas, analitiniai straipsniai suteiktų daugiau objektyvumo, gilesnio religijų pažinimo, skatintų mūsų visuomenėje tolerancijos idėjas, tvirtintų visuomenės solidarumą.

Rubrika "Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.