2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Redaktoriaus žodis

*print*

Archyvas :: Žinomam sporto žurnalistui, redaktoriui Broniui Čekanauskui – tik 70! Sveikiname!

2021-07-27
 
Bronius Čekanauskas

Bronius Čekanauskas

Vytautas Žeimantas

 

Žinomas sporto žurnalistas, redaktorius Bronius (Bronislovas) Čekanauskas mini gražią sukaktį - 70-metį. Gimė jis 1951 m. liepos 27 dieną Kaune. 1969 m. baigė Kauno 6 vidurinę mokyklą, 1974 m. - Vilniaus universitete žurnalistiką.
ALTAJUS
„Po antrojo kurso Vilniaus universitete vėl planavau per vasaros atostogas traukti į Altajų, kur su studentų būriu dirbau prieš metus. Jau turėjau patyrimo, todėl mane sutiko beveik išskėstomis rankomis. Vieta būryje garantuota, gal net kokio pusgalvio? Bet pavasariop per pertrauką tarp paskaitų docentas Viktoras Liubomiras Žeimantas, dėstęs laikraščių ir žurnalų gamybą ir girdėjęs, kad aš vėl žadu keliauti į Altajų, lyg tarp kitko užsiminė: „Tu užeik pasišnekėti su mano broliu Vytautu - Universiteto studentų profsąjungos pirmininku. Jie gavo prašymą iš Altajaus atsiųsti iš Lietuvos žurnalistą dirbti vasarą laikraštyje „Altaj studenčeskij" (Altajus studentiškas). Ten reikės rašyti rusiškai, žinoma..." - prisimena B. Čekanauskas. - Čia tinka perfrazuoti poetės žodžiai: iš kur vaikinui tiek drąsos?... Nei sykio nė praktikos redakcijoje neatlikęs ryžausi traukti į svetimus kraštus ir ten pirmą kartą paragauti tikros korespondento duonos. Pradžia Altajuje nebuvo lengva. Beje, rašiau tada šratinuku, spausdinti mašinėle nemokėjau, o kompiuterių, aišku, nebuvo, kaip ir diktofonų, mobiliųjų telefonų. Po truputį įsibėgėjau. Greit iš kolegų išgirdau, kad lengva ranka rašau reportažus. Todėl buvo prisakyta specializuotis tame žanre. Bandžiau ir studentiškus juokelius kurpti. Kai kurias mano mintis sėkmingai į rusų kalbą baigdavo versti vyresnis kolega leningradietis Viktoras Togo, sakydamas: „Tu rusiškai rašai su lietuvišku akcentu." Prasidėjo ir komandiruotės po Altajaus kraštą: traukiniais, autobusais, pakeleivingais sunkvežimiais, sunkiausiai pasiekiamas vietoves esu net arkliu prijojęs. Dirbdamas su vyresniais kolegomis įgijau patirties, pradėjau suvokti, kas yra toji žurnalistika, iš arti pamačiau, kaip kuriamas laikraštis.
Taip per Altajų susipažinau su Broniumi, džiaugiausi, kad jis neapvylė, nes iš pradžių buvo ir abejonių, prašė rekomenduoti nemažiau kaip ketvirtakursį ir mokantį gerai rusiškai, o jis buvo tik antrakursis... Pažintis netruko pereiti ir į draugystę.
„TIESA"
Dar labiau mus suartino bendras darbas „Tiesos" laikraščio redakcijoje. Bronius dirbo Sporto, aš - Užsienio gyvenimo skyriuje, darbo kabinetai buvo greta. Artino ir bendra aistra sportui. Kartu (Bronius, aišku, buvo vedantysis) gynėme redakcijos garbę krepšinio, futbolo, tinklinio aikštelėse. Iki šiol prisimenu džiaugsmo akimirkas, kai mes, septyni tiesiečiai krepšininkai, nugalėjome Radijo ir televizijos komitetą, kuriame tuomet dirbo per tūkstantį žmonių. Prisimenu ir dabar jau nugriautą Vilniaus „Žalgirio" stadioną, kuriame mes įveikėme „Vakarinių naujienų" futbolininkus net 7:4, o stadiono švieslentėje Čekanausko pavardė švietė du kartus... Prisimenu ir dažnai kaukšintį stalo teniso kamuoliuką...
Dar buvo badmintonas. Kiekvieną darbo dieną stengdavomes kuo ankščiau papietauti, kad liktų gera valanda žaisti badmintoną. Rinkdavomes uždarame redakcijos kieme ir pliekdavomes iki pat... mišių. Taip mes vadindavome redaktoriaus Alberto Laurinčiuko vedamus gamybinius pasitarimus.
Broniaus autoritetas sporto pasaulyje augo. 1976 m. jis įstojo į Lietuvos sporto žurnalistų federaciją, kuriai tuo metu vadovavo Mindaugas Barysas. 1978-1986 m. jis buvo šios federacijos generalinis sekretorius. Broniaus dėka patekdavau ir į sporto varžybas, kai žaisdavo Vilniaus „Statybos" kreptininkai, „Žalgirio" futbolininkai.
SPORTAS - NUO MAŽENS
„Tėvo sesuo, teta Stefanija, į Kauno sporto halę žiūrėti krepšinio rungtynių nusivedė, kai buvau kokių šešerių. Patiko man tas krepšinis ir visa Halės atmosfera - muzika prieš rungtynes, triukšmas, švilpimai, skanduotės „sudju na mylo!" (teisėją muilui) žaidimo metu. Nelabai supratau, kodėl muilui? Nuo mažų dienų visam gyvenimui likau „Žalgirio" krepšininkų gerbėjas, o Kauno sporto halė buvo mano bažnyčia, Bilietų į Halę neturėjome. Paprašydavome nepažįstamų dėdžių - ir įsivesdavo vidun. Kontrolieriai praleisdavo vaikus be bilieto su suaugusiais ir sėdėti ant laiptų ilgą laiką nedraudė, - prisimena Bronius. - Sportu garsėjo ir Kauno 6-oji vidurinė, kurią baigiau. Kai buvau dešimtokas, mokykloje mokėsi bene šeši SSRS sporto meistrai. O kokie kūno kultūros mokytojai dirbo: Irena Taujanskienė - SSRS čempionė, Kauno „Žalgirio" rankinio komandos žaidėja, lengvosios atletikos legendos Alfonsas ir Sofija Vietrinai, buvęs Kauno „Žalgirio" krepšininkas Antanas Gelažius, Lietuvos bėgimo čempionas, o vėliau lengvaatlečių ugdytojas ir krepšininkų fizinio rengimo treneris Aleksandras Kosauskas. Visi jie ir mane sporto paslapčių mokė. Žaidžiau mokyklos krepšinio, rankinio, tinklinio, futbolo komandose. 1966 m. laimėjome Kauno moksleivių jaunučių krepšinio čempionatą.
Apie žurnalistiką tikrai nesvajojau. Tiksliau - nedrįsau svajoti. Nors knygas, žurnalus, laikraščius mėgau. Populiariausias buvo dviejų lapų „Sportas" už tris kapeikas, ėjęs tris kartus per savaitę. Sporto skyrelius peržvelgdavau „Kauno tiesoje". Retsykiais pavykdavo nugriebti kioske deficitinį rusišką „Sovetskij sport", dar rečiau - lenkišką žurnalą „Pšegliond Sportovy". Šiokiomis dienomis vakarais klausydavau Lietuvos radijo sporto žinių - be dešimt vienuoliktą, po jų dar Maskvos sporto naujienos. Naktimis, kai pavykdavo pagauti, - „Amerikos balsas". Vienuoliktoje klasėje tyliai ėmiau svajoti, kad būtų įdomu dirbti žurnalistu. Žinoma, tik sporto!
„SOVIETSKIJ SPORT"
„Tiesos" redakcijoje Bronius įsidarbino būdamas trečiakursis. Pradėjo nuo stažuotojo, greitai tapo literatūriniu darbuotoju, korespondentu, vėliau Sporto skyriaus vedėju. 1984 m. jam buvo pasiūlytos sąjunginio laikraščio „Sovietskij sport" korespondento Lietuvai pareigos.
Lietuvoje sportinis judėjimas taip sparčiai stiprėjo, kad net Maskvoje suprato, kad čia reikia vietinio sporto žurnalisto. Broniui teko nelengvi metai. Prasidėjo gorbačiovinė pertvarka, Lietuvoje susikūrė Sąjūdis, mūsų sportininkai vis drąsiau prakalbo apie savarankiško Lietuvos olimpinio judėjimo atkūrimą, prieš kurį piestu stojo oficialioji Maskva. Bronius, kiek galėjo, aiškino sąjunginiam skaitytojui Lietuvos siekius.
Vėliau ne kartą girdėjau, kai Artūras Poviliūnas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vienas iš atkūrimo įniciatorių ir pirmasis prezidentas, dėkojo Broniui už teisingos, Lietuvą ginančios informacijos sklaidą.
„KARIO" ŽURNALAS
„Daug netikėtumų buvo gyvenime. Pasiūlymas atgaivinti „Kario" žurnalą - vienas jų. 1990-ųjų vasarą mano namuose apsilankė geras bičiulis, daugkartinis pasaulio sambo čempionas Česlovas Jezerskas. Dabar jis atsargos brigados generolas, o tada aktyvus Lietuvos krašto apsaugos struktūrų kūrėjas. Ir tik iš matymo pažįstamas, neseniai Krašto apsaugos departamento direktoriumi paskirtas Audrius Butkevičius. Abu iš tolo pradėjo klausinėti, ką aš manau apie karišką spaudą. Dar nesuprasdamas, kurion pusėn svečiai pasuks kalbą, atsakiau, jog spausdinto žodžio visais laikais reikėjo, o revoliucijų metu - ypač... Gal pabandytum atkurti prieškario laikais Lietuvoje buvusį skaitomiausią ir dabar Amerikoje tebeleidžiamą, „Kario" žurnalą? - tąsyk paklausė ir kartu pasiūlė A. Butkevičius. Tada paprašiau laiko pagalvoti. Žinojau, kad tik dienų klausimas, kiek dar tebedirbsiu „Sovetskij sport" redakcijoje. Darbdaviai nevarė, priešingai, juokavo, kad jiems garbė turėti korespondentą užsienyje. Pats jaučiau, kad laikas keisti darbovietę. Suvokiau ir tai, kad galiu tapti pašaipėlių objektu dėl tokio stulbinamo karjeros šuolio: iš rusiškojo „Sovetskij sport" į lietuvišką „Karį"... - prisimena Bronius. - Mintis atkurti ir redaguoti „Karį" sudomino. Tų žurnalų buvau matęs ir vartęs. Studijų laikais Universitete docentai Jonas Bulota, Bronius Raguotis per paskaitas ne sykį atsargiai buvo užsiminę, kad prieškario Lietuvoje „Kario" spauda ir išvaizda atrodė geriausiai.
1990 m. spalio 10 d. Bronius tapo „Kario" žurnalo redaktoriumi. Kaip žinia, tuo metu JAV gyvenę išeiviai leido „Kario" žurnalą. Bronius kreipėsi ir į juos.
„Nuoširdžiai dėkoju už laišką, pranešusį džiugią žinią apie „Kario" išleidimą Vilniuje. Te Dievas Jums padeda! Šią žinią skubėjau pasidalinti su išeivijos „Kario" leidėjais, kai pats „Ramovės" pirmininkas jau buvo pasiruošęs skrydžiui į Lietuvą... Man regis, galėčiau būti naudingas Jūsų leidžiamam „Kariui" Vakarų pasaulio karinėmis žiniomis, ginklų aprašymais... Nuoširdžiai linkiu visiems sėkmingo darbo, šviesios vilties ir Visagalio palaimos," - atsakė išeivijos „Kario" redaktorius Balys Raugas.
1991-ųjų sausio 11 d. sovietiniai desantininkai užėmė Krašto apsaugos departamentą, kur du kambariai priklausė „Kario" redakcijai.
„Dokumentų, nuotraukų kabinetuose nelaikiau, juos anksčiau išgabenau į saugią vietą, nes kalbos apie artėjantį puolimą sklandė nuo praėjusių Kalėdų. Desantininkai okupavo ir negausų redakcijos turtą - abi spausdinimo mašinėles, telefoną, stalus, spintas, kėdes... - prisimena Bronius. - Likome pliki kaip tilvikai, tik su pirmojo numerio rankraščiais lagaminėlyje. Aptarinėti žurnalo reikalų rinkdavomės gero bičiulio dailininko Romo Dalinkevičiaus dirbtuvėje Muziejaus (dabar Vokiečių) gatvėje, - prisimena Bronius. - Didžiąją dalį pirmojo „Kario" numerio tiražo sausio pabaigoje redakcijos darbuotojai paskubomis išgabeno iš spaustuvės Maironio gatvėje. Tada talkino broliai Česlovas ir Vaclovas Jezerskai. Mano pirmuoju pavaduotoju buvęs Egidijus Žičkus ir kiti pirmąjį numerį pardavinėjome prie parlamento. Nutįsdavo eilės. Tai buvo žmonių pritarimas besikuriančioms Krašto apsaugos struktūroms. Ne visi linkėjo gero. Kai kuriuose spaudos kioskuose Vilniuje ir aplinkiniuose miesteliuose prekiautojos, net neišpakavusios „Kario", nukišdavo žurnalus į tolimiausią kampą. Tikriausiai joms nepatiko, o gal baugino pavadinimas? Bet žurnalą leidome.
„Kario" bendradarbiai nuo pirmųjų dienų buvo žurnalistai Arnoldas Čaikovskis, Egidijus Žičkus, dizaineris Aidas Paberžis, fotografas Tadas Dambrauskas, rašytojas Adolfas Strakšys, kiek vėliau atėjo žurnalistas Tomas Šarkus.
„Lietuvoje dar stovėjo svetima kariuomenė. Pirmaisiais ir antraisiais „Kario" leidybos metais mes negalėjome visko atvirai rašyti apie kuriamus lietuviškus junginius, perimamas pasienio užkardas, KAD struktūras. Didžiausias dėmesys - patriotinei publicistikai, istorijai, prieškario kariuomenės tradicijoms, vadams, partizanų žygiams. Rašėme apie ginklus, karinę techniką, svarbiausius apdovanojimus - ordinus ir medalius, šių dienų kariuomenės kūrėjus. Spausdinome eilėraščius, apysakas, humoro skyrelius," - prisimena Bronius. - Trečiaisiais „Kario" leidybos metais vis dažniau pamąstydavau, kad laikas grįžti į sporto žurnalistiką.
OLIMPINIAME JUDĖJIME
Bronius grįžta į aktyvią sporto žurnalistiką. 1994-1998 m. dirbo laikraščio „Lietuvos sportas" vyr. redaktoriumi, 1998-1999 m. - naujai sukurto žurnalo „Sporto veidas" vyr. redaktorius, 2000 m. - žurnalo „Sportas ir automobiliai" vyr. redaktorius.
Nuo 2000-ųjų net 15 metų jis buvo LTOK atstovas ryšiams su visuomene. 2003 - 2020 m. dar redagavo žurnalą „Olimpinė panorama".
Dirbo Atlantos, Sidnėjaus, Atėnų, Pekino ir Londono vasaros olimpinėse žaidynėse, Solt Leik Sičio, Turino ir Vankuverio žiemos olimpinėse žaidynėse, Singapūro ir Nandzingo vasaros bei Insbruko žiemos jaunimo olimpinėse žaidynėse, daugiau kaip dešimtyje pasaulio ir Europos vyrų ir moterų krepšinio čempionatų.
Be šimtų publikacijų periodinėje spaudoje, jo apybraižos, straipsniai buvo spausdinami įvairiose knygose, jis sudarė specialius leidinius anglų kalba, pristatančius Lietuvos olimpines rinktines Solt Leik Sičio (2002), Turino (2006), Vankuverio (2010), Atėnų (2004), Pekino (2008), Londono (2012) olimpinėse žaidynėse.
Lietuvos sporto žurnalistikoje Bronius jau paliko ryškų pėdsaką.

 

Rubrika Redaktoriaus žodis yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 

 

Rubrika 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-09-27 14:10
 
 

Komentarai (39)

Jūsų el. paštas

Jaska, Edziunė

2021-07-31 11:27

Būna visada gerai, kai po šimtą padarai:)

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jolanta Čekanavičiūtė

2021-07-29 22:08

Laimingų Metų linkime...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Olga

2021-07-29 10:42

Sveikinu Bronių Čekanauską 70- ečio proga

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Birutė Trakšelienė

2021-07-29 08:34

Sveikinu!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Danguolė Kamenščikova

2021-07-29 08:32

Sveikinimai!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Nijolė Matulienė

2021-07-29 08:30

Sveikinimai!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Laima Janušonytė

2021-07-29 08:26

Broniui sveikinimai ir linkėjimai!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rasa Liškauskaitė

2021-07-29 08:02

Sveikinu!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Kostas Kynas

2021-07-29 08:00

Sveikinu ir pasižadu greitai pasivyti.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media