2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Radijas

*print*

Archyvas :: Lietuvos Nepriklausomybės 100 – mečiui. Pokalbis per Lietuvos radiją su Stasiu Antanu Bačkiu: Diplomatų priešinimasis sovietų okupacijai

2018-04-05
 
Antanas Šimkūnas

Antanas Šimkūnas

Antanas Šimkūnas

 

 

1993 metų gruodžio 24 dieną per Lietuvos radiją buvo transliuotas pusvalandinis mano pokalbis su Lietuvos diplomatijos patriarchu Stasiu Antanu Bačkiu, kuris su žmona Ona grįžo į Lietuvą po 55 metų priverstinės emigracijos ir apsigyveno Vilniaus senamiestyje netoli universiteto. Nekartą teko lankytis jų jaukiame bute ir buvau nuoširdžiai sutiktas.
Pateikiu svarbiausias pokalbio ištraukas.
A. Š. Pone Bački, man malonu Jus pirmą kartą pristatyti Lietuvos radijo klausytojams ne tik kaip žinomą Lietuvos diplomatą, bet ir kaip mano kraštietį pasvalietį. Kaip jaučiatės po tiek metų sugrįžęs į Lietuvą? Ar buvo per tuos okupacijos metus, kai nebetikėdavote, kad sulauksite nepriklausomybės metų ir sugrįšite į Lietuvą?
S. A. BAČKIS. Mes su žmona labai laimingi, kad vėl sugrįžome gyventi Lietuvą. Sunkiausios valandos užsienyje per tuos okupacijos metus mums būdavo tuomet, kai ateidavo lietuviai ir klausdavo, kada galėsime grįžti į Lietuvą. Į tokį klausimą negalėjome atsakyti. Mes, asmeniškai, nežinodami, kada nepriklausomybė bus atstatyta, jau buvome nusipirkę vietą kapuose, kur laidodavosi išeiviai iš Lietuvos. Šiaip mūsų viltys atgauti nepriklausomybę buvo didelės, kaip ir Lietuvoje. Mes šventai tikėjome, kad lietuvių tauta, būdama nepatenkinta okupacija, nori laisvės ir ją būtinai pasieks.
A. Š. Pone Bački, mes per radiją girdėdavome, kaip anapus geležinės uždangos Lietuvos diplomatai veikia, vaikšto į prezidentūras, parlamentus, tarptautines organizacijas, kad Lietuvos vardas nebūtų užmirštas. Ką Jūs dabar norėtumėte prisiminti, kokie diplomatų veiksmai turėjo daugiausia įtakos išsivadavimui?
S. A. BAČKIS. Pirma diplomatų reakcija buvo po to, kai Liaudies seimas pasisakė už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos. Visi užsienyje buvę diplomatai įteikė vyriausybėms, prie kurių buvo akredituoti, protesto pareiškimus. 
Įteikus protesto pareiškimus, pirmiausia buvo sureaguota Vašingtone, ir tai mus džiugino. 1940 metų liepos 23 dieną Valstybės departamento pasekretorius paskelbė pareiškimą, kuriame buvo pasmerktas Sovietų Sąjungos elgesys Baltijos kraštuose, pažymint, kad JAV niekada nepripažins šių kraštų okupacijos. Tai paskatino išeiviją ir užsienyje esančius Lietuvos diplomatus veikti.
Mūsų okupaciją Europoje pirmoji pripažino Švedija. Ne tik pripažino, bet tuojau atidavė Sovietų Sąjungai mūsų auksą, deponuotą Švedijoje. 
Vokietija buvo Sovietų Sąjungos sąjungininkė, taigi buvo aišku, jog ji nepadės mums. Ji tuojau pareikalavo, kad Sovietų Sąjungos atstovams būtų perduotos mūsų atstovybės Berlyne patalpos, visi archyvai. Nepadėjo ministro K. Škirpos protestai.
Panaši situacija buvo ir Paryžiuje, kur vadinamoji Viši (Vichy) vyriausybė pareikalavo iš ministerio P. Klimo perduoti Sovietų Sąjungai Lietuvos pasiuntinybę. Tai buvo liūdniausias momentas. Kai mes nešėme atiduoti raktus, gedulo ženklan užsirišome juodus kaklaraiščius.
Iki 1946 metų dar Šveicarija pareikalavo nutraukti mūsų pasiuntinybės ir konsulato veiklą, bet archyvus perėmė savo žinion. 
Didžioji Britanija tik de facto pripažino mūsų okupaciją, tačiau de jure visą laiką griežtai laikėsi nepripažinimo politikos. Kiek vėliau mus nuliūdino tai, kad leiboristų vyriausybė mūsų auksą perdavė Sovietų Sąjungai.
Italija, būdama Vokietijos sąjungininkė, irgi uždarė mūsų pasiuntinybę, raktus privertė perduoti užsienio reikalų ministerijos protokolo skyriui. Tai turėjo atlikti Lietuvos pasiuntinys, buvęs užsienio reikalų ministras St. Lozoraitis.
Vatikano pareiškimas buvo labai tvirtas: mūsų pasiuntinys gali veikti, nes Lietuvos okupacija nepripažįstama.
Kanadoje, kaip ir kitose britų imperijos šalyse, veikė Baltijos valstybių konsulatai.
Po II pasaulinio karo mūsų diplomatai nuolat įteikdavo vyriausybėms notas, prašydami ir toliau nepripažinti Lietuvos okupacijos. Tokie pareiškimai Vakarų valstybėms buvo įteikiami ir tuomet, kai Lietuvą buvo okupavusi Vokietija. Ministeris P. Klimas 1943 metais rugsėjo mėnesį buvo gestapo suimtas ir vos gyvas atvežtas į Kauną.
Mūsų diplomatai bendradarbiavo su išeivijos organizacijomis, stengdavosi patekti į tarptautines konferencijas ir priminti Lietuvos bylą. Kai 1948 metais Paryžiuje vyko JTO konferencija, mano žmona Ona Bačkienė kartu su prancūzų moterų organizacijų atstovėmis turėjo galimybę pasimatyti su Amerikos delegacijos vadove E. Ruzvelt (E. Roosevelt), JAV prezidento našle. Pokalbyje su ja mano žmona pasakė, jog Baltijos kraštai apleisti, reikia kažką daryti. E. Ruzvelt paaiškinimas buvo toks: supraskite, kai vyksta karas, lieka žmonos, vaikai, sužadėtinės...Jos nebenori, kad jų vyrai bekariautų. Mūsų vyriausybė į tai atsižvelgė ir todėl kariauti prieš Sovietų Sąjungą nenorėjo...
Mūsų reikalai pagerėjo, kai JAV prezidentas D. Eizenhaueris (D. Eisenhover) pirmasis pradėjo skelbti kasmet pavergtųjų tautų savaites pagal JAV parlamento nutarimą. Tokių savaičių skelbimas nuo 1959 metų tapo tradicija.
Mūsų bylai daug padėjo iš Sovietų Sąjungos pabėgęs pirmieji drąsuoliai - Simas Kudirka, Šakalys, Eringis ir kiti.
Kai 1975 metų rugpjūčio 1 dieną buvo pasirašytas Helsinkio baigiamasis aktas, Lietuvoje susikūrė Helsinkio grupė. Nuo 1972 metų buvo leidžiama „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika". Visa tai padėjo garsinti lietuvių tautos nusistatymą, jos norą atgauti nepriklausomybę. Vieną kartą buvo įdomus įvykis, kai amerikiečių slaptosios policijos pareigūnas atvyko pas mane pasiteirauti, ar „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika" yra tikras leidinys, ar ji nėra leidžiama užsienyje.
A. Š. Pone Bački, dabar Lietuvoje ginčijamasi dėl mūsų užsienio politikos. Vieni tvirtina, kad Lietuva neturi užsienio politikos, kiti sako, kad ji yra. Kaip Jūs vertinate situaciją?
S. A. BAČKIS. Kartais stebiuosi, kad yra žmonių, tiek Seimo narių, tiek žurnalistų, kurie su nepaprastu nediskretiškumu kalba užsienio politikos klausimais. Užsienio politika turi išlaikyti tam tikrą diskreciją. Politikai ir žurnalistai neturėtų užmiršti valstybės interesų, jos prestižo. Būtina gerbti savo Prezidentą, Vyriausybę. Tokie faktai, kaip sakysime, kai kurių Seimo narių raštas anglų konservatorių partijai dėl Prezidento A. Brazausko veiklos, kai jis buvo Londone, yra smerktini. Nemažai gyvenau užsienyje, žinau opozicijos veiklą, tačiau panašių dalykų negirdėjau, nežinau, kaip istorija juos įvertins.
A. Š. Ką Jūs norėtumėte palinkėti mūsų žmonėms?
S. A. BAČKIS. Norėčiau, kad tarp mūsų žmonių įsivyrautų tokia dvasia, kokios linkėjo Šventasis Tėvas lankydamasis Lietuvoje visiems sluoksniams, ir Vyriausybės, ir Bažnyčios žmonėms, kad būtų siekiama darnos, dvasinio sugyvenimo, kad išnyktų nepasi tkėjimas vienas kitu, kad vyrautų tolerancija, pagarba vienas kitam. Mes neturime pamiršti šių Šventojo Tėvo žodžių.
1996 metais buvo pažymimas Stasio Antano Bačkio 90 - metis, kuriam skirta nemažai renginių. Joniškėlio Šventosios Trejybės bažnyčioje jubiliato sūnus, kardinolas Audrys Juozas Bačkis aukojo Šv. Mišias. Po to įvyko jubiliatui skirta konferencija, kurioje mokslininkai ir dvasininkai apžvelgė S. A. Bačkio gyvenimą ir veiklą, jo nuopelnus Lietuvių katalikų mokslo akademijai. Iškilmingas minėjimas įvyko Vilniaus universitete, kuriame dalyvavo svečias iš Romos - Lietuvių katalikų mokslo akademijos Garbės prezidentas, profesorius Antanas Liuima.
1996 02 09 visą radijo laidą „Pasaulis ir Lietuva" skyriau dr. S. A. Bačkio 90 - mečiui. Pradžioje keletą žodžių apie jubiliatą paprašiau tarti Lietuvos užsienio reikalų ministrą prof. Povilą Gylį. Jis pažymėjo, kad S. A. Bačkis „buvo vienas iš mūsų diplomatijos kūrėjų, formavęs ir įgyvendinęs jos principus, kuriais dabar vadovaujasi diplomatinių tarnybų žmonės."
Kai su S. A. Bačkiu tęsiau pokalbį jo jaukiame bute, jis susijaudinęs kalbėjo, kad nesitikėjo tokių gražių iškilmių. Ir tokio amžiaus sulaukti nesitikėjo. "Mano ir žmonos gyvenime, - prisiminė jubiliatas, - buvo atvejų, kai mūsų galėjo nebebūti. Žmona jaunystėje buvo nuskendusi ir atgaivinta. Jai tuomet buvo 7 metukai. O aš, būdamas Panevėžio gimnazistas, grįždamas iš mokyklos, eidamas per Nevėžį, ledui įlūžus, ėmiau skęsti, mane vanduo jau traukė į gilumą. Išgelbėjo netoli buvę draugai."
Neišvengė rimtų pavojų S. A. Bačkis ir gyvendamas užsienyje. Vašingtone patyrė skaudžią autoavariją. „Chirurgai nebuvo tikri, kad aš atsigausiu, - prisimena diplomatas. -Bet gydytojai buvo nustebinti, kad aš, turėdamas 80 metų, atlaikiau...Esu dėkingas Visagaliui, kad leido sulaukti 90 metų...Su jumoru norėčiau pasakyti: gerai, 90 - metis, o kaip minėsite, jeigu šimtą metų išgyvensiu?" Aš tuomet radijo laidoje atsakiau: minėsime dar gražiau.
Deja, šimto metų S. A. Bačkis nebesulaukė, atgulęs amžinam poilsiui Vilniuje, Antakalnio kapinėse. Šių metų vasario 10 dieną sukanka 112 metų nuo S. A. Bačkio gimimo. 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-04-06 19:01
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media