Rugsėjo 22 dienos LRT Tarybos posėdyje buvo paviešinta istorija, kaip dienraščio “Lietuvos žinios” žurnalisto Mariaus Širvinsko pavardė atsidūrė prie teksto, kuris jam pačiam nepatiko, bet tame tekste buvo ir dalis jo surinktos informacijos. Tekstas buvo apie LRT direktorių Audrių Siaurusevičių ir jos pasibendravimą su kolegomis ir politikais bare.

Prasidėjo diskusija kolegos Artūro Račo bloge apie šį įvykį ir reiškinį, kai žurnalisto pavardė prirašoma redakcijoje prie teksto, kurio žurnalistas nei pats rašė, nei pritaria jo koncepcijai.

Tačiau šiandien perskaičiau paties Mariaus atsakymą į situaciją. Įspūdis toks, kad jam dabar labai sunku. Ir tai suprantama. Bet problema lieka.

Visų pirma, užuojauta Mariui ir kitiems kolegoms, kurių pavardės prirašomos prie kolektyvinių darbų. Man taip buvo nutikę prieš dvylika metų dirbant kitame Lietuvos dienraštyje.

Marių galiu suprasti, bet pateisinti – sunku. Jei jau dviejų žmonių pavardės prie bendro kūrinio, tai jis ir yra visas jų bendras. Žmonės neskiria ir neskirs, kurias eilutes rašė vienas ar kitas žurnalistas. Bendrautoriai prisiima ir bendrą atsakomybę.

Todėl jei publikacija Mariui iš principo nepriimtina, tuomet reikia atsisakyti dėti savo pavardę. Arba savo žinutę spausdinti atskirai, o kolegės – atskirai. Nes kitaip gaunasi, kad vos vieną sakinį parašęs žmogus gali bet kada teisintis, kad jis neatsako už viską. Bet juk tai tas pat, kaip suspardyti žmogų dviese gatvėje ir pasakyti, kad aš spyriau tik du kartus, o kitus kartus spyrė kitas. Ir net jei vienas kuris nespardė, bet buvo kartu ir nesustabdė blogo darbo bei nepranešė apie jį, tai irgi prisiima dalį atsakomybės. Teisinės ir juo labiau moralinės. Deja, panašu, kad tik ne Lietuvoje.

Mes (net ir žurnalistai) taip įpratome reikalauti kitų žmonių (ypač politikų, teisėjų, medikų, kitų valstybės tarnautojų) konkrečios atsakomybės ir neleidžiame jiems dangstytis kolektyvine, kad net nepastebėjome, kaip šalia pamazgų atsiranda kuklus “dienraščio informacija”. Elgiamės kaip vaikai, kurie nuo stogo užylė žmogui ant galvos pamazgas ir mano, kad kalti ne jie, o pats namas. Gal net pats praeivis. Bet kodėl pamirštame savo konkrečia atsakomybę? Už žodį, už tekstą, už vaizdą. Net už įspūdį, kurį bandome sukelti ar sukeliame žmonėms.

Todėl atidžiai skaičiau Mariaus paaiškinimą. Žinau, kaip jam turi būti sudėtinga dabar dirbti ir gerai jaustis ir kolektyve, ir santykiuose su LRT žmonėmis. Nežinau, kaip jam toliau objektyviai pavyks rašyti apie LRT. Rimvydas Paleckis gal ir galėjo asmeninio pokalbio su Mariumi ir situaciją su ta publikacija neviešinti. Juk kolega buvo įspraustas į kampą.

Bet idealiu atveju joks žurnalistas neleis savo pavardės lipinti ant pamazgų kibiro. Ir nesidangstys kolektyvine atsakomybe.

Todėl ir šiuo atveju sakau paprastai – jaučiuosi kaltas, kad tokios žurnalistikos yra Lietuvoje.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-09-25 18:41

Atgal