2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: S. Valiulis, S. Žvirgždas. Portretas: nuo atvaizdo iki ženklo

2010-01-11
 
Paulius Sadauskas. Mažvydas, 2006

Paulius Sadauskas. Mažvydas, 2006

Portretas visais laikais buvo labai populiarus vaizduojamuosiuose menuose ir buvo kone vienintelis būdas užfiksuoti žmogaus atvaizdą palikuonių atmintyje.

 

Dar iki fotografijos išradimo (o ir vėliau) buvo labai paplitę siluetai: iš popieriaus ar kitų medžiagų iškerpami plokšti profiliniai portretai. Pavyzdžiui, Lietuvoje, Stanisławo Kazimierzo Kossakowskio dvare šalia fotografijų buvo naudojamas ir šis senovinis portretų darymo būdas – siluetas (profilis).

 

Kilus visuotiniam susižavėjimui dagerotipiniais portretais, Charlesas Baudelaire‘as rašė: „Nuo šio momento mūsų pasibaisėtina visuomenė lyg Narcizas puolė žavėtis savo lėkštais atvaizdais ant metalinių plokštelių. Šiuos naujuosius saulės garbintojus staiga apėmė savotiška pamišimo forma, ypatingas fanatizmas.“ Fotografijoje portretas Lietuvoje visada buvo dėmesio centre. Sunkiai rasime fotografą, nedirbusį šiame žanre, todėl, suprantama, visų portretus kūrusių fotografų šiame straipsnyje nesuminėsime. Apsiribokime bent keletu iškiliausių.

 

1861 m. Wacławas Pszybylskis laikraštyje Kurier Wileński rašė, kad iki šiol geriausius portretus darė Alberto Swieykowskio ateljė, nors ir kitiems retsykiais pavykdavo padaryti labai geras fotografijas.

 

Portretuose fotografas atsisakė tuomet madingo ryškumo, apšvietimo priemonėmis labai praturtino šviesos ir šešėlių gamą, suvokė, kad išraiškinga rankų padėtis, įvairūs aksesuarai padeda geriau perteikti portretuojamojo charakterį.

 

Vienas žymiausių XIX a. antrosios pusės Lietuvos fotografų portretininkų buvo dailininkas Aleksanderis Władysławas Straussas (1834–1896). J. Bułhakas straipsnyje apie senuosius XIX a. Vilniaus fotografus rašė: „[Straussas] būdamas inteligentiškas ir išsilavinęs, sugebėjo sužadinti pagarbą savo amatui. Jis garsėjo kaip labai išrankus žmogus, ypač buvo priekabus portretuojamųjų išvaizdai ir ne kiekvieną sutikdavo fotografuoti, taip sekė dailininkus. Straussas vienintelis anuometiniame Vilniuje aiškiai pasirašinėdavo – menininkas-fotografas, nes naudoti šį titulą turėjo visišką teisę.“ A. Straussas darė meniškus, kokybiškus portretus, vykusiai parinkdavo kompoziciją, ieškojo individualios portretuojamojo išraiškos, portretus modeliavo kaitaliodamas šviesą ir šešėlius, nevengė retušuoti, spalvinti pozityvus. Be jokios abejonės, labai pravertė ir žinios, įgytos besimokant portretinės tapybos Sankt Peterburgo dailės akademijoje. Amžininkai jį laikė geriausiu ne tik Vilniaus, bet ir viso tuometinio Šiaurės vakarų krašto fotografu, su kuriuo buvo sunku konkuruoti net ir Varšuvos ar kitų miestų meistrams. Jo studija geriausia portretine ateljė išliko ir po fotografo mirties iki pat Pirmojo pasaulinio karo.

 

A. Strausso ateljė mokėsi žinomi Vilniaus fotografai, daugelio žinomų žmonių portretų autoriai broliai Czyżai ir Stanisławas Filibertas Fleury. Ir vėlesniais laikais ne vienas Lietuvos fotografas mokėsi iš A. Strausso darbų, ne vienas patyrė jo įtaką.

 

XX a. pradžioje Vilniuje įsikūręs fotografas Aleksandras Jurašaitis mums paliko ištisą lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio kultūrininkų portretų galeriją: Jono Basanavičiaus, Juozo Tumo-Vaižganto, Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Jono Jablonskio, Mykolo Biržiškos, Antano Smetonos, Petro Vileišio, Petro Rimšos, Antano Žmuidzinavičiaus ir kt.

 

Laikinojoje sostinėje, Kaune kūrybiškiausias profesionalus fotoportretininkas buvo Karlas Baulas. Fotografas buvo gerai išstudijavęs senųjų dailės meistrų tapytus portretus, jų komponavimą, apšvietimą, rankų padėtį ir kt. K. Baulas suprato, kad panašumas portrete yra tik pusė darbo, dar reikalinga išmonė, laki fantazija, gebėjimas savitai matyti daiktus ir reiškinius. Jis dažnai kartodavo: „Klientas yra molis ir turi leistis minkomas“. Portretuose fotografas atsisakė tuomet madingo ryškumo, apšvietimo priemonėmis labai praturtino šviesos ir šešėlių gamą, suvokė, kad išraiškinga rankų padėtis, įvairūs aksesuarai padeda geriau perteikti portretuojamojo charakterį.

 

Pirmosios diskusijos XIX a. viduryje dėl fotografijos meniškumo prasidėjo būtent nuo portreto. Fiodoras Dostojevskis prikišo jam „momento“ skurdą ir netikrumą, palyginti su dailininko laisve psichologizuoti ir apibendrinti: „Tik labai retomis akimirkomis žmogaus veide atsispindi pagrindiniai bruožai, jam būdingiausia mintis. Dailininkas tyrinėja veidą ir atspėja tą esminę žmogaus mintį, nors tuo metu kai tapo, jos tame veide gali išvis ir nebūti. O fotografas užklumpa žmogų tokį, koks jis yra. Todėl visiškai įmanoma, kad retsykiais Napoleonas gali atrodyti kvailas, o Bismarkas – švelnus.“ Bet XX a. viduryje atsitiko atvirkščiai: tapybinis portretas gerokai susiaurėjo, portretinė fotografija išsiplėtė iki begalybės. 

 

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje kurį laiką vyravo ideologizuoti, kanoniniai darbo pirmūnų, partinių darbuotojų, lojalių kultūrininkų portretai. Buvo draudžiami plačiakampiai objektyvai, kad neiškraipytų kilnaus tarybinio žmogaus – socializmo kūrėjo – atvaizdo. Tik sustiprėjus fotografiniam judėjimui atsirado su „momento tiesa“, „lemiama akimirka“ susiję portretai. Lietuva laimingai pataikė į amžiaus bėgį: kas šiandien nežino Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko ar Algimanto Aleksandravičiaus klasikine maniera sukurtų portretų.

 

Daugiau skaitykite- Bernardinai.lt 

 

 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-01-27 15:21
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media