Nuomonių barometras

Virginijus Savukynas

Nereikia būti didžiu analitiku, kad pamatytum, jog viešoji erdvė suprastėjo. Pakilęs frontas už garbingumą ir skaidrumą žiniasklaidoje virto sąskaitų suvedinėjimu. Vienam kuris nors kitas nepatinka – tuojau pat reikia organizuoti puolimo frontą.

Ir kertama iš peties. Kaltinama viskuo – nuo neobjektyvumo iki tarnavimu įvairiom grupėm. Tačiau pražiopsomas esminis klausimas: ar vyko normalios diskusijos dėl pačių kriterijų, kaip reikia vertinti žurnalistą?

Nebūkime naivūs, sudirbinėti galima bet ką pasirinkus norimą atskaitos sistemą. Tokį manipuliavimą aš labai dažnai matau viešojoje erdvėje.

Yra ir kita pusė: daugelis žurnalistų tiesiog nepagalvoja, ką gali daryti, o ko negali. Taip, sutinku, kad yra Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas. Tačiau ar daug žurnalistų jį skaito? Juk jis turėtų būti padėtas ant kiekvieno darbo stalo, kad konfliktiškam reikalus iškilus būtų galima pasižiūrėti.

Štai Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas iškėlė Aistės Stonytės atvejį: puiki žurnalistė nusprendė reklamuoti dantų pastą. Tai daryti draudžia tas pats Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas:“žurnalistas neturi reklamai naudoti savo pavardės, atvaizdo ir balso, išskyrus atvejus, kai tokia reklama siekiama socialinių ar humanitarinių tikslų” (32 straipsnis).

Manau, kad čia tikrai įvyko apmaudus nesusipratimas: tiesiog iš nežinojimo A. Stonytė sutiko reklamuoti dantų pastą.

Tačiau problema gilesnė: reikia patiems žurnalistams diskutuoti, kas galima, o kas negalima. Be to, etika nėra sustingęs dalykas, kurį vieną kartą patvirtini, ir tai galioja visiems laikams ir visiems atvejams. Žurnalistų bendruomenė diskutuodama gali keisti šį kodeksą.

Tokios diskusijos aš ir laukčiau, o ne noro sudoroti vienas kitą.

Kad ši kalba nebūtų tuščia, aš iškelsiu vieną klausimą, kurį tikrai verta aptarti. Kada prasideda painiojimas interesų?

Omenyje turiu ne akivaizdžius faktus. Tarkime, žurnalisto brolis turi firmą, kuri veža šiukšles, o žurnalistas labai atakuoja savivaldybę, kad ši pasirašytų sutartį su jo brolio įmone. Lyg ir viskas aišku. Tačiau analizuokime detaliau. Kaip tokiu atveju, jei brolis pasako, pateikia duomenų, jog konkurentas konkursą laimėjo duodamas kyšius? Ar žurnalistas turi nutylėti tai, stengdamasis, kad nebūtų įtartas interesų painiojimu? O gal tokiu atveju perduoti medžiagą kolegai? Tačiau jei taip, tai paprašytas kolega gali spausti savivaldybę, kad ši pasirašytų su to brolio įmone kontraktą? Kaip ši situacija turi būti sprendžiamą?

Gerai, ne visi žurnalistai turi brolius politikus ar verslininkus. Ar galima rašyti apie, tarkime, savivaldybės teikiamas paslaugas? Gyvendamas toje savivaldybėje tu jas gauni, esi suinteresuota pusė. Ar gali rašyti tai, kad gauni blogas paslaugas? Atrodo, kad čia viskas aišku: tai nėra nei sąskaitų suvedinėjimas, nei interesų painiojimas. Tačiau iš savo patirties žinau, kad valdininkai bando spausti žurnalistus. Štai aš dariau radijo laidą apie šiukšlių išvežimo problemas. Iliustravau Lazdijų rajono pavyzdžiu. Šio rajono savivaldybės darbuotojas skambino Lietuvos radijo administracijai ir sakė, kad V. Savukynas painioja interesus, nes jo tėvai gyvena Lazdijų rajone. Taip, mano tėvai gyvena Lazdijų rajone, tačiau tai nereiškia, kad aš negaliu kalbėti apie Lazdijų rajoną.

Kitas atvejis: žurnalistas gauna nekokybiškas paslaugas. Ar gali apie tai parašyti? Ar tai jau bus interesų konfliktas? Nekokybiškų paslaugų gavėjai būtų už tai, kad žurnalistai negalėtų rašyti apie tai.

O kaip su monopolinėm organizacijomis? Juk jų paslaugų nepasirinksi. Esi priverstas jas pirkti iš vieno. Ar ir tada draudžiama kelti į viešumas tai, ką manai esant negerai? Ar čia nebus interesų painiojimas? Ar nesakys: „Šis žurnalistas konfliktavo su šia įmone, todėl dabar kerštauja ir rašo tokius dalykus“?

Ir ką reikia daryti, jei tokios įmonės darbuotojai ar jų nusamdyti viešųjų ryšių darbuotojai paskambintų į žurnalistų redakcijas jų vadovams ir taip bandytų sulaikyti publikacijas ar laidų transliacijas.

Mano nuomone, šiuo atveju reikia vadovautis Lietuvos Respublikos konstitucija: Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (25 straipsnis). Taip pat dera prisiminti ir Visuomenės informavimo įstatymą: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.

Žurnalistas yra ir žmogus, kuris naudojasi parduotuvių, kavinių paslaugomis, eina kirptis, sportuoti, perka elektros energiją iš VST ar RST ir t.t. Jei tik tuo remiantis bus bandoma įpiršti, kad jis negali apie visa tai rašyti niekaip kitaip tik gerai, tai bus, mano nuomone, didelis žurnalistinių laisvių suvaržymas.

Tačiau, manau, kad reikia platesnės diskusijos, kad mes patys aiškiai nustatytame tas ribas: kur yra interesų painiojimas, o kur ne. Tokios diskusijos labai pasigendu. Juk taip būtų aiškiau ir žurnalistams, ir visuomenei.