2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Nuomonių barometras

*print*

Archyvas :: D.Radzevičius. Viešas atsakymas Seimo narei, buvusiai žurnalistei D.Meiželytei

2010-03-25
 
Erikos Straigytės nuotraukoje: Dainius Radzevičius

Erikos Straigytės nuotraukoje: Dainius Radzevičius

Dainius Radzevičius

 

Seimo narė Donalda Meiželytė interneto portale lrytas.lt savo laiške redaktoriui viešai pareiškė, jog ji visada buvo įsitikinusi, kad „įsodrinti“ autorius – kvailystė”. Paprastai kalbant, ji nenori, kad autoriai būtų taip pat socialiai draudžiami, kaip ir visi kiti Lietuvoje dirbantys žmonės.

 

Prisipažinsiu, kad tikrai nebūčiau reagavęs į buvusios kolegės (D. Meiželytė yra baigusi žurnalistikos studijas Vilniaus universitete), o dabar Seimo narės viešą laišką. Geriau jau tiesiogiai pakalbėti, išsiaiškinti. Bet jei jau Seimo narė ir man svarbiu klausimu pasirinko tokią formą, galiu priimti ir tai. Juolab, kad aš asmeniškai visada tvirtai buvau įsitikinęs, jog jei valstybėje sukurtos skirtingos (lengvatinės ar diskriminuojančios) darbo sąlygos tos pačios profesijos ar veiklos žmonėms, tai stipriai iškraipo konkurencinę aplinką apskritai. Ir ne tik tai.

 

Tokia sistema taip pat leidžia socialiai neatsakingam darbdaviui piktnaudžiauti savo teisėmis ir naudojantis stipriojo teise priversti žmones “savo noru” atsisakyti žymiai naudingesnės darbo sutarties pakeičiant ją autorine sutartimi. Tokia sistema veikė daugybę metų iki 2009 m. sausio pradžios.

 

Todėl šiandien tie žurnalistai, kurie pastaruosius 10 metų dirbo iš esmės tik už minimalią algą ir papildomą honorarą pagal autorines sutartis, gali pretenduoti tik į minimalią (bazinę) pensiją. Panaši ateitis laukia ir tų, kurie šiemet ar kitąmet sulauks pensinio amžiaus. Man ir D. Meiželytei turėtų būti sunku tai suprasti, nes ta pensija dar labai toli. O ir nežinia, ar apskritai iš Sodros dar ko nors gero sulauksime. Todėl tai reiškia, kad žmogus, kuris sąžiningai dirbo visą gyvenimą ir savo kūrybinį potencialą paaukojo ne tik savo saviraiškai, bet ir leidėjo pelnui, valstybės demokratiniam klimatui palaikyti, dėl valdžios ydingų sprendimų yra paliktas prie suskilusios geldos.

 

Tačiau ne apie tuos žmones, matyt, savo komentare kalbėjo Seimo narė D. Meiželytė. Panašu, kad niekada nebuvusi Lietuvos žurnalistų sąjungos, kitos profesinės žurnalistų ar kūrybinės sąjungos nare, Seimo narė yra kieno nors klaidinama arba klysta iš nepatyrimo. Štai savo laiške D. Meiželytė rašo:

“Labai keista, bet didžiausias didžiausių mokesčių šalininkas buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, vis verkęs, kad kitu atveju žurnalistai ir kūrėjai negaus pensijų, jei nemokės „Sodrai“, jei nemokės nuo viso uždirbto atlygio.”

 

Galiu paaiškinti, kad tai visai nėra keista. Mat, dar 2006 metais Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavime Vilniaus Rotušėje susirinkę šimtai žurnalistų, kurie atstovavo ir kitiems LŽS kolegoms (šiuo metu yra per 1000 narių), savo rezoliucija įpareigojo būsimą LŽS vadovybę siekti teisingumo numatant visiems žurnalistams vienodas socialines garantijas. Tame sprendime buvo aiškiai pasakyta, kad nepriklausomai nuo žurnalisto sutarties su darbdaviu formos (autorinė, darbo ar dar kokia sutartis), kiekvienas kolega turi turėti vienodas socialines garantijas. Šia kryptimi dirbti buvau įpareigotas aš, nes mane kolegos išrinko mūsų organzaicijos vadovu 4 metams.

 

Beje, ar kas nors iš valdžios žmonių kada nors pagalvojo, kuo nusikalto žurnalistas, jei vienas darbdavys sąžiningai jį įdarbina, o kitas nori siekti tik didesnio pelno ir dėl to sudaro autorinę sutartį, nesuteikiančią jokių socialinių garantijų žurnalistui? Tokia vadinamoji autorinė sutartis realiai slepia tikrus darbo santykius, tačiau leido darbdaviui taupyti didelius pinigus nemokant jokių įmokų Sodrai.

 

Ačiū Dievui, kad D. Meiželytė bent nuoširdžiai prisipažįsta, kad ji kai kurių dalykų tiesiog nesupranta:

“Nesuprantu tokių pamąstymų, nes dirbdama pagal autorines sutartis 4 metus mokėjau „Sodrai“ pagal savanorišką draudimo sutartį. O savanoriškai mokėti socialinio draudimo įmokas galima nuo minimalios algos, nuo didesnės – nuo kokios tik nori.”

 

Nedidelė bėda, jei ko nors nesupranti. Juk gali paklausti suprantančių. Štai Sodros specialistai ne kartą yra pripažinę, kad ta vadinamoji “savanoriškojo draudimo sistema” buvo ne tik neefektyvi. Maža to, ji visiškai nenaudinga žmogui. Mat, jei autorius būtų mokėjęs minimalius mokesčius minimalioms garantijoms, jis vistiek nebūtų lygiavertis bet kuriam kitam dirbančiajam. Nes kai kurios draudimo rūšys tiesiog nebuvo apskritai numatytos. Todėl finansiškai neadekvačios įmokos ir išmokos šią sistemą diskreditavo, dauguma žurnalistų ar kitų autorių ja tiesiog negalėjo naudotis.

 

Todėl man kilo keistas klausimas, o kieno gi interesams atstovauja Seimo narė D. Meiželytė, kuri sako, jog “iš tiesų, optimalus variantas – mokesčiai nuo pusės honoraro”. Kam “optimalu”? Aš žinau, kam naudinga tokia sistema – darbdaviams. Autoriui tai reiškia dvigubai mažesnę pensiją, dvigubai mažesnes išmokas ligos metu (biuleteniai) ar vaiko auginimo atostogų metu. Ar klausė Seimo narė visų 1000 LŽS, Verslo žurnalistų klubo ar kitų žurnalistų organizacijų narių, ką jie mano apie dvigubai mažesnes teises nei turi kiti dirbantieji?

 

Tačiau sutinku su Seimo nare D. Meiželyte, kad sunkiausioje padėtyje dabar yra Socialinės apsaugos ir darbo ministras:

“Pabendravus su kolegomis Seime susidaro toks įspūdis, kad dabartinis socialinių reikalų ir darbo ministras Donatas Jankauskas (net gaila kartais šio žmogaus) atsidūrė tarp dviejų ugnių.”

 

Tik nesutinku, kad tos dvi ugnys – tai būtent buvęs ministras Jonas Rimantas Dagys ir aš, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Manau, kad tos dvi ugnys – normalių ir žmogiškų santykių su darbdaviais norintys žurnalistai, kiti autoriai ir jų darbų užsakovai (darbdaviai):

“Iš kitos pusės ministrą D.Jankauską spaudžia tokie teisuoliai, kaip minėtas žurnalistų vadas D.Radzevičius, kuris savo asmeninę nuomonę pateikia kaip visų šalies žurnalistų.”

 

Prisipažinsiu, kad nesu joks teisuolis. Mano nuodėmių sąrašas galėtų būti labai ilgas. Bet net jei kada nors ir atrodžiau taip dėl savo kalbų ar darbų siekdamas socialinių garantijų žurnalistams, tai tikrai ne dėl to, jog man vienam to reikia. Būti lygiaverčiais darbo rinkos dalyviais nori ne tik Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai, bet ir Verslo žurnalistų klubas. Jei niekas nepasikeitė iki šios dienos, socialinių garantijų žurnalistams nuolat siekė ir Lietuvos žurnalistų draugija.

 

Todėl noriu paklausti Seimo narės D. Meiželytės, kodėl ji, turėdama žurnalisto diplomą ir neišklausiusi bent trijų žurnalistus vienijančių organizacijų atstovų nuomonės, viešai pateikia klaidingas interpretacijas? Beje, nuoširdžiai tikiuosi, kad į kitą kokį susitikimą su D. Meiželyte dėl autorių socialinių reikalų galėsiu patekti ir aš, nes dėl esminio dalyko su D. Meiželyte aš sutinku:

“Akivaizdžiai matosi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto lygiateisiškumo principo pažeidimas, kai už tą patį darbą priskaičiuojami skirtingi mokesčių dydžiai diskriminuojant dirbančius pagal darbo sutartis menininkus.”

 

Džiugu ir dėl to, kad ne tik Konstituciją suprantame vienodai, bet ir žurnalistų bei kitų autorių sunki padėtis ekonominio sunkmečio metu mums rūpi vienodai. Šis sunkmetis tikrai būtų lengviau sutiktas daugelio autorių, jei valdžia Sodros sistemos ir naujų mokesčių autoriams nebūtų pasiūliusi tik 2009 metais, o tai būtų padariusi žymiai anksčiau.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-03-30 12:44
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media