2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Stasys Lipskis: Monsinjoras K.Vasiliauskas savo meilę skyrė Dievui ir žmonėms

2020-07-29
 
Dainius Ručinskas,
LŽS narys
Metai bėga nenumaldomai greitai, į praeitį nusinešdami mums brangių žmonių atminimą. Apie vieną jų - Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kurio gyvenimas ir darbai liudijo meilę Dievui bei kiekvienam sutiktam žmogui rašytojas Stasys Lipskis parašė meninę apybraižą "Širdies ir altorių šviesoj".
Kaip teigia "Žuvėdros" leidykloje išleistos šios knygos autorius, ypatingo jautrumo ir šviesos sklidina K.Vasiliausko asmenybė tapo tolerancijos ir pagarbos pavyzdžiu tiek gūdžiu sovietmečiu, tiek ir atgimusioje Lietuvoje.
Būsimo dvasininko biografijoje užfiksuota, kad jis gimė 1922 metais Katališkių kaime, Biržų apskrityje. 1941 m. baigė Biržų gimnaziją ir iškart pasirinkęs dvasininko kelią įstojo į Kauno kunigų seminariją, o po metų perėjo mokytis į Vilnių.
1946 m. birželio 16 d. tuometinio arkivyskupo, būsimo kankinio, Mečislovo Rainio įšventintas kunigu, K.Vasiliauskas darbavosi Kalesninkų (Šalčininkų raj.), Švenčionių bažnyčiose, 1948 m. paskirtas Šv. Teresės bažnyčios ir Aušros Vartų koplyčios vikaru, dirbo Šv.Kazimiero bažnyčioje. Tačiau po metų buvo suimtas Rimšės (Ignalinos raj.)bažnyčioje mišių metu, apkaltintas ryšiais su "banditais" ir 1950 metais "už tėvynės išdavimą ir antitarybinę agitaciją " nuteistas 10 metų kalėti Intos ir Vorkutos lageriuose.
K.Vasiliauskas buvo iš lagerio paleistas anksčiau laiko - 1956 metais, tačiau ilgai Lietuvoje neužsibūna - 1958 metais jam uždraudžiama gyventi Lietuvoje, tad K.Vasiliauskas dešimtmečiui apsigyvena Latvijoje, Daugpilyje, kur legaliai negalėdamas kunigauti, baigė vairuotojų kursus, dirbo santechniku, elektriku, kroviku, buhalteriu.
Tik 1968 metais gavęs leidimą gyventi Lietuvoje, paskiriamas tarnystei Varėnoje, o nuo 1975 metų - beveik ketvirtį amžiaus jis praleido Vilniaus Šv, Rapolo bažnyčioje. Būtent šalio šios bažnyčios 2010 metų rudenį atidarytas K.Vasiliausko vardo skveras su lauko rieduliu ir jame inkrustuotais metalo žolynais.
1989 m., tikintiesiems atgavus Vilniaus arkikatedrą baziliką, paskirtas jos klebonu. K.Vasiliausko klebonavimo laikotarpiu Katedra buvo tapusi ypatingos traukos bei įvykių liudininke:1991 m. joje buvo pagerbiamos sausio įvykių aukos, savo vizito Lietuvoje metu čia lankėsi ir buvo gražiai priimtas Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama XIV, savo poeziją skaitė egzilio poetai Bernardas Brazdźionis, Leonardas Andriekus.
Taip pat buvo pradeta graži iki šiol gyvuojanti tradicija Vėlinių dienomis pagerbti mirusius rašytojus, rengiami poezijos ir muzikos vakarai. Daugelis šių įvykių buvo susiję būtent su kunigo K. Vasiliausko veikla bei geranoriškumu. Neatsitiktinai prof. Viktorija Daujotytė Monsinjorui skirtoje knygoje "Žmogus ir jo kalnas" yra užrašiusi tokius žodžius:"Daugiau kaip dešimt metų Monsinjoras buvo neabejotinai ryškiausias Vilniaus, o gal ir visos Lietuvos žmogus. Ne žinomiausias, ne žymiausias, o būtent ryškiausias."
Rašytojas S. Lipskis savo apybraižoje aprašo labai jautrų epizodą iš Monsinjoro gyvenimo.
"Vieną vėlyvą žiemos vakarą kunigas sėdi prie stalo ir skaito knygą. Išgirdęs keistą krebždesį, jis prieina prie balkono ir už jo stiklinių durų pradžioje išvysta rankas, desperatiškai įsikibusias į rėmus, o vėliau pasirodo ir žmogaus galva. Ką tokiu atveju išvydęs nelauktą įsilaužėlį būtų daręs bet kuris gyventojas? Šauktų, rėktų, policiją kviestų? Kunigas nelauktai atveria duris ir nelaimėlį pakviečia vidun. ..Įsilaužėlį nustebina kambarėlio šeimininko žvilgsnis, šviečiantis gerumu, švelnumu.
O labiausiai jį nuginkluoja nuostaba, kuri slypi šeimininko klausime- kaip įsilaužėliui pavyko užsiropšti į tokias aukštybes, kaip jis nebijojo rizikuoti savo gyvybe? Dar daugiau - kunigėlis vėlyvą nakties svečią pakviečia prie stalo, užverda arbatos.
Prasideda dviejų nelygiaverčių partnerių, bet dviejų žmonių pokalbis - įsilaužėlis netikėtai atsiveria, pasipasakoja visus savo nelengvo gyvenimo vingius, neslėpdamas nei savo nuopolių, nei likimo smūgių. Pirmą kartą nelaimėlis sutiko tokį atidų jo išpažinties klausytoją, buvo sušildytas ir tiesiogine, ir dvasine prasme.
Kunigas paaukojo keletą drabužių, į ranką įspraudė penkrublę, o vėliau tam nelaimėliui padėjo įsidarbinti. Tokią sukrečiančią gyvenimo pamoką gavo žmogus, su piktais kėslais ropštęsis į bažnycios palėpėje prikabintą balkonėlį. ..
Monsinjoras niekada neteisė ir nesmerkė, jo durys buvo atviros visiems.
Nuo 1997 metuų iki pat savo mirties 2002 m. K. Vasiliauskas darbavosi Šv. Mikolojaus bažnyčioje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
K.Vasiliauskui dar esant gyvam pasirodė jo pamokslų knyga "Šviesi vilties žvaigždė". Po mirties išleista jo laiškų iš lagerio knyga "Iki švytėjimo: Kazimiero Vasiliausko laiškai Zitai Žemaitytei, 1950-1972m.", literatūrologės, prof Viktorijos Daujotytės-Pakerienės studija "Žmogus ir jo kalnas: apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską: asmenybės fenomenologija", žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės monografija "Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija", kurioje skelbiama gausi archyvinė medźiaga bei kunigų atsiminimai.
Rubrika Naujos knygos, leidiniai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-09-16 14:23
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media