Šioje solidžios apimties daugiau kaip 400 psl. knygoje klausiama, ar ko nors moko šio šviesios atminties žmogaus, Tėvo Stanislovo gyvenimas? Taip, moko suprasti, kad tikėjimo tiesa niekuomet nepasitrauks, jos yra visuomet daugiau negu tamsos.

Pasak knygos autoriaus, kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio - Tėvo Stanislovo OTM cap gyvenimas tarnavo bendruomenei, kuri yra vienas didžiausių turtų. Ištiktas nelaimės, prislėgtas negandų, žmogus išlieka tik bendruomenėje - šeimoje, tautoje, Bažnyčioje... Būdamas bendruomenėje, jis kuria valstybę. Tėvas Stanislovas buvo įsitikinęs: visa laimė, kad dar neužmiršome įvardžio "mes". Išsaugodami jį, neprarandame gyvybės alsavimo. Gyvenantis vien savuoju "aš" - pražūsta.

Ši knyga apie epochą, atsiveriančią vieno žmogaus biografijoje. Bet tai knyga ir apie vienišą žmogų - pasirinkusį dvasios ir šviesos kelią. Didelę jos dalį sudaro prisiminimai ir pašnekesiai. Tai pašnekesiai ir su pačiu Tėvu Stanislovu ir su artimesniais ir tolimesniais jam žmonėmis krikščioniškų, tautinių, universalių idėjų fone. Pagaliau tai pasakotojo pokalbiai su savimi ir pasauliu.

Knygoje pateikiama Tėvo Stanislovo - Dobrovolskio autobiografija. Jis gimė 1918 m. rugsėjo 29 d. Radviliškyje Algirdo Mykolo Dobrovolskio ir Elenos Steponavičiūtės šeimoje.

Tėvas Antanas Dobrovolskis ankstyvoje jaunystėje mokęsis šaltkalvystės amato visą darbingą gyvenimą buvo geležinkelio tarnautoju. Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusijos gilumą, jis vairavo garvežį. Po karo grįžo į Lietuvą ir Radvilišky atgavo visus anksčiau įsigytus namus. Pamažu kilo karjeros laiptais ir prieš Antrąjį pasaulinį karą tapo Radviliškio depo viršininku, pagal svarbą tos pareigos buvo tolygios stoties viršininko postui. Radviliškio geležinkelio mazgas buvo vienas svarbiausių Lietuvoje...

Jo sūnaus Stanislovo gyvenimas kupinas nuoskaudų, sovietinės tremties sunkumų, patyčių, ilgesio dėl Lietuvos metai. Stanislovas kryptingai siekė tapti dvasiškiu. Baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, 1936 metais įstojo į Plungės kapucinų vienuolyną. 1944 metais baigė Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, įšventintas kunigu.

Per Antrąjį karą gelbėjo žydus, iki 1947 metų kunigavo Plungėje, po to buvo perkeltas į kapucinų vienuolyną ir parapiją Petrašiūnuose. Lietuvos bažnyčiose sakė pamokslus, kuriuose ragino nepasiduoti sovietinės valdžios įtakai, nebendradarbiauti su MGB, remti antisovietinį pasipriešinimą. 1948 metais jam buvo uždrausta pamokslauti Kauno arkivyskupijoje, apkaltintas antisovietine propaganda. Už tai jam buvo skirta 10 metų kalinimo bausmė Sibire, Intos lageryje.

Knygos autorius A. Juozaitis sako, kad žmogaus gyvenimas yra paradoksas, paslaptis, kurios nesuprasi ir nepriimsi be laiminančios šypsenos. Tėvas Stanislovas šypsojosi nuolat, šypsena buvo natūrali jo sielos būsena.

Jis šypsojosi 18 metų, kai pasirinko vienuolio kelią, šypsojosi, kai jį persekiojo, šypsojosi, kai jį kankino ir trėmė. Ir jo likimo broliai šypsojosi pasakodami, kad jis pakilęs iš pragariško darbo anglies šachtoje nusišypsodavo, tada juodą kaip anglis veidą nutvieksdavo sniego baltumo brūkšnys.

Buvęs tremtinys Stanislovas praėjo pragaro ratus, jis žadino žmogaus drąsą pačiomis baisiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Tai - išsyk po karo. Vėliau jis žadino žmonių drąsą grįžus iš lagerių. Daugelyje širdžių jis toks liks visiems laikams.

Tėvas Stanislovas nesiekė keršto komunistams. Jis su šypsena sakė: "O buvo 50 metų. Mes juos išgyvenome ir nepalūžome. Per tiek laiko neištižome ir nesugriuvome."

Sugrįžęs į savo svajonių Paberžę, ne tik grįžo, bet ir įsikūrė naujai pastatytoje "špitolėje"- medinėje trobelėje, kurios jam jau reikėjo kaip sielos ir kūno oazės. Namui pinigų skyrė Lietuvos Respublikos vyriausybės premjeras, kunigo bendravardis Algirdas Mykolas Brazauskas. Čia jis sulaukė didžiulio žmonių dėmesio ir meilės.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-09-08 12:58

Atgal