2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Kada likimo išbandymai negniuždo žmogaus?

2013-07-20
 
Joana Ulinauskaitė-Mureikienė su vyru Juozu. Daivos Červokienės nuotrauka

Joana Ulinauskaitė-Mureikienė su vyru Juozu. Daivos Červokienės nuotrauka

 

Pakartotinis atsiminimų knygos leidimas - gana išskirtinis atvejis. Tokio sulaukė Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvės, buvusios politinės kalinės, Norilsko sukilimo dalyvės, apdovanotos Vyčio Kryžiaus ordinu (2003) ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2008), Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės prisiminimų knyga „Likimo išbandymai" (2011). Pirmajai laidai sulaukus daug šiltų atsiliepimų, teigiamų vertinimų Lietuvoje bei užsienyje, knyga išleista didesniu tiražu ne vien dėl sukrečiančių liudijimų iš rusų sovietinių lagerių pragaro, bet ir dėl puikaus autorės rašymo stiliaus bei sunkiai nusakomo, prof. V. Daujotytės žodžiais tariant, gyvenimo branginimo jausmo ir gilaus, šiandien dažnai pamirštamo Tėvynės pojūčio. Jau sutarta ir dėl knygos vertimo į anglų kalbą.

Su knygos autore Joana ULINAUSKAITE-MUREIKIENE kalbėjomės apie tremtį ir tėvynės meilę, žmogaus dvasinę jėgą išgyventi sunkumus.

 

Pradėkime nuo įprasto klausimo: kaip Jums - gydytojai pediatrei - kilo mintis rašyti knygą?

 

Mintį parašyti savo gyvenimo istoriją puoselėjau kelis dešimtmečius. Šį darbą pradėjau dar sovietiniais metais, o rimtai rašyti sėdau prieš septynerius metus, sumaniusi atsiminimus surinkti kompiuteriu, padauginti, įrišti ir padovanoti sūnui Almantui, dukrai Sonatai bei keturiems anūkams. Tačiau parašytą gyvenimo istoriją perskaitę vyras ir dukra paragino išleisti knygą. Parodę rankraštį šeimos bičiuliui, Lietuvos edukologijos universiteto rektoriui akademikui Algirdui Gaižučiui, redaktorei Onutei Balkevičienei, irgi išgirdome raginimą išleisti knygą. Mūsų lėšomis 300 egzempliorių tiražu išleistą knygą per kelis mėnesius išpirko. Tiesa, nemažai jų padovanojome.

 

Kaip gimė knygos antros laidos idėja?

 

Šią mintį pirmieji iškėlė mokslininkė, profesorė, habilituota daktarė Audronė Kaukienė ir jos vyras rašytojas Kostas Kaukas ir pasiūlė tam reikalui dalį savo santaupų. Tuoj pat prisidėjo aktorė Dalia Michelevičiūtė, buvę politiniai kaliniai Norilske Donata ir Vytautas Švagždžiai. Leidybinę veiklą realizuoti ėmėsi „Versmės" leidyklos vadovas Petras Jonušas ir parėmė finansiškai, o Kauno verslininkai Dalia ir Augustinas Rakauskai įnešė rimčiausią įnašą.

Išgirdau pasiūlymų išleisti didesniu tiražu ir išversti ją į prancūzų, ispanų ir anglų kalbas. Pagrindinė svajonė buvo, kad knyga patektų į mokyklų bibliotekas. Labai gaila, kad ir antras pataisytas bei papildytas tiražas, sulaukęs nedaug rėmėjų, išleistas tik 400 egzempliorių tiražu, o mokyklų bibliotekų Lietuvoje yra apie 1200, bet atsirado proga supažindinti naujos laidos skaitytojus su nuomonėmis, vertinimais ir įžvalgomis, pareikštomis pirmos laidos skaitytojų.

 

Knygoje skaitytojus vedate per savo gyvenimą ir per visos mūsų Tėvynės tragišką likimą, iš Kauno į Pečioros, Taišeto, Krasnojarsko, Norilsko ir kitas Rusijos platybes, pasmerktųjų kalinimo vietas. Kokie buvo sunkiausi ir įsimintiniausi tremties įvykiai?

 

Sunkiausios buvo pirmosios lagerio dienos. Man, 17-metei, ten patekus buvo labai baisu: gyvenome kartu su kriminaliniais kaliniais; jie ką norėjo, galėjo daryti: galėjai būti pralošta kortomis, pažeminta, suluošinta. Buvo ir toks atsitikimas: kartą pasislėpti nuo šalto, žvarbaus vėjo užlindau už kažkokio sandėlio durų. Sargybinis pastebėjęs, kad trūksta vienos kalinės, keikdamasis, suradęs, nutaikė į mane šautuvo vamzdį, trakštelėjo šautuvo spyna - labai ryškiai įsidėmėjau tą garsą... Ir praradau sąmonę. Mus kasdien po kelis kartus įspėdavo, kad už žingsnį į šoną iš kolonos ar iš pažymėtos darbo vietos sargybiniai turėjo teisę nušauti.

Dar vienas labai įsimintinas įvykis buvo, kai nuvežė į Taišetą, politines kalines atskyrė nuo kitų ir įsakė išsikasti 2 metrų pločio ilgą, gilią duobę. Po kelių dienų buvome išrikiuotos prie jos, už tvoros stovėjo pasiruošę kareiviai su šautuvais rankose. Siaubas buvo mūsų akyse. Prašėme Dievo pagalbos - virš Sibiro miškų vilnijo mūsų rauda-malda. Taip graudžiai besimelsdamos tikėjomės stebuklo. Gal ta malda pasiekė Dievą danguje, ir mums buvo skirta Dievo malonė - gyventi. Atėjęs į tą zoną generolas paliepė išsiskirstyti. Matyt, buvo gautas įsakymas mus nesušaudyti, nors kituose lageriuose tokiu būdu politiniai kaliniai buvo sunaikinti.

Kalint Norilske dėl nežmoniškų sąlygų, nuolatinio žeminimo, tyčiojimosi, dažno kalinių sušaudymo be jokios priežasties politiniai kaliniai paskelbė sukilimą. Jis buvo ne dėl buities sąlygų pagerinimo, o prieš begalinį smurtą, žmogaus orumo išniekinimą ir žeminimą. Tai buvo laisvės reikalavimas. Matėme, kaip vyrus sušaudė lageryje, kaip kitus išvedė į tundrą sušaudyti. Tąkart mes, apie 4,5 tūkst. moterų - lietuvių, esčių, latvių, ukrainiečių, vokiečių - stovėjome apsupusios tris barakus. Nuolat buvome raginamos išeiti pro prakirptas spygliuotas vielas. Žadėta laisvė toms išėjusioms, pasidavusioms. Visos stovėjome, nors vartai buvo atidaryti, o kai kurioms kalėti buvo likę tik keli mėnesiai, man - tik metai. Į mus buvo atstatyti automatai, stovėjo ugniagesių mašinos, iš kurių paleido labai stiprias vandens sroves. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas. Mus, moteris, mušė kastuvėliais, metaliniais strypais per galvas ir sukabintas rankas, buvo labai daug sužeistų. Vyrų lageriuose malšinant sukilimą daug kalinių žuvo, jų kūnai buvo sumesti į Šmidto kalno neveikiančias šachtas.

Sukilimas turėjo didelę politinę reikšmę, informacija apie jį prasiskverbė į laisvąjį pasaulį ir net į užsienį, persimetė į kitus lagerius - sugriovė tą sistemą. Netrukus buvo peržiūrimos politinių kalinių bylos, pradedama leisti į laisvę. Tai buvo dvasios pergalė.

 

O malonių atsiminimų liko?

 

Prisimenu savo aštuonioliktąjį gimtadienį Sivoje Maskos lageryje, netoli Vorkutos. Alkana, sušalusi, pervargusi, gulėjau ant gultų barake ir paslėpusi veidą verkiau. Jaučiausi vieniša ir nelaiminga, net gyventi nesinorėjo. Ir įsivaizduojate, iš kito barako slapčia manęs pasveikinti atėjo kita kalinė lietuvaitė Anelė Barauskienė. Ji atnešė man dovanų pačios padarytą mažytę dėželę iš beržo tošies, į ją buvo įdėjusi kelis skurdžius tundros žiedelius ir dvi širdelės formos duonos riekeles. Anuomet sakiau, ir dabar kartoju, kad tai buvo pati brangiausia dovana, kurią esu gavusi gyvenime.

 

Knyga iliustruota ir keliomis labai įdomiomis autentiškomis nuotraukomis.

 

Turėjau vieną nuotrauką iš Abezės, gyvenvietės Komijos šiaurėje, kurioje buvo laikomi politiniai kaliniai. Kažkas atėjo iš laisvų žmonių ir mus nufotografavo. Tai buvo 1948 metų pabaigoje ar 1949-ųjų pradžioje. Sustojome mes, kalinės, greta atsistojo ir sargybinis, kuris norėjo mane nušauti. Taišete mūsų niekas nefotografavo ir neleido to daryti. Tik po Norilsko sukilimo, kai leido nusimesti kalinių drabužius su numeriais, leido ateiti fotografui ir mes - lietuvaitės, politinės kalinės, - nusifotografavome 1954-ųjų vasarą. Prieš tai susiradome baltos medžiagos, pasidarėme baltas apykakles, baltus kaspinėlius įpynėme į kasas - labai norėjome grožio. Tada jau buvo visai kitas režimas.

 

Kaip manote, ar gali dabartinė jaunų ir vidutinio amžiaus žmonių karta suvokti karą, tremtį ir badą, tėvynės ilgesį? Ar galėtoje tai įsivaizduoti pati prieš visa tai išgyvendama?

 

Jiems sunku įsivaizduoti tuos įvykius, kurių patys nepatyrė. Jie gali tai suvokti tik skaitydami tokias autentiškas knygas, kaip mano ir kitų politinių kalinių ir tremtinių atsiminimai. Mano nuomone, labai prasminga „Versmės" leidyklos vadovo Petro Jonušo iniciatyva leisti knygų seriją „Neparklupdyta Lietuva", kurios pirmąja knyga tapo mano atsiminimai. Jau yra susikaupę daug gerų atsiminimų knygų, kurias reikėtų išleisti iš naujo, pavyzdžiui knygą „Norilsko Vyčiai" (sud. Bronius Zlatkus), Dalios Grinkevičiūtės, Antaninos Garmutės ir kitų prisiminimus.

Ir aš neįsivaizdavau, kad galiu kažką panašaus patirti. Buvau jauna Kauno panelė, turėjau svajonių, savo gyvenimą, mokiausi, vaikščiojau į šokius, net negalvojau, kad man ar kitiems bendraamžiams gali tekti tokie sunkūs išbandymai.

Tėvynės ilgesį patirs ir tie, kurie emigravo. Juk nesvarbu, ar savu noru išvažiuosi, ar tave privers, Tėvynės ilgesys neišvengiamai apniks - ryšys su gimta vieta, tėviške ir Tėvyne yra labai galingas dvasinis jausmas. Ar išvaryti, ar išvykę savo noru ekonominiais interesais jie visada jausis svetimi kitose šalyse. Tikiu, kad praeis kažkiek laiko, ir tie savanoriai tremtiniai pradės grįžti į Lietuvą, pajutę, kad netekę Tėvynės alksta dvasia, neapleidžia, tik vis gilėja ilgesys, o materialinė gerovė nebeteikia džiaugsmo.

 

Iš kur žmogus ima jėgų įveikti tokius sunkius išbandymus?

 

Lemia dvasinės žmogaus jėgos: meilė, viltis ir tikėjimas. Mes ilgus metus nepalūžome, nesušalome, nes mus šildė iš Tėvynės širdyse atsivežta meilė. Ilgus metus gyvendami Sibire atlaikėme šalčius, badą, baimę, pažeminimą, palaikė dvasios stiprybė, tarpusavio ryšys, užjautimas, visų kalinių - lietuvių, estų, latvių, ukrainiečių - vieningumas. Stipresnė neraginama, neprašoma paimdavo sunkesnę naštą - sunkesnį maišą, storesnį rąsto galą. Dėl to ir galėjo kilti tas Norilsko kalinių sukilimas. Labai daug davė malda. Tada, kai, rodos, negalima ištverti, ji gelbėjo. Kai atrodė, kad prigersime purvo duobėse ar žiemą neištversime kasdamos 9 metrų gylio duobes (nes Norilsko namai statomi ant tokių polių, kuriems reikėjo amžino įšalo žemėje kirtikliais iškirsti duobes), kai atrodė, kad nėra išeities, prašydavome Dievo pagalbos, kantrybės, ištvermės. Ir tada ne taip skaudėjo, ne taip baisu buvo. Prieš užrakinamos nakčiai barake, nors labai pavargusios po darbo, lietuvaitės dar subėgdavo kasdien pasimelsti. Švęsdavome ir religines šventes. Prieš Kūčias, Šv. Kalėdas neturėdavome kalėdaičių, kūčiukų - duonos riekele pasidalindavome. Prisimenu dažnai giedotos maldos žodžius: „Širdis tavo, Kristau, te maldą išgirsta, kai keliam į žydrąjį Dangų akis..." Labai padėjo dainos. Uždarytos tamsiuose barakuose tyliai dainuodavome savo tautines, partizanines dainas. Jos skambėjo giliose Norilsko tranšėjose, Sibiro miškuose. Jos tikrai guodė. Pajuodusios nuo šalčio, pabalusios iš bado vis dainavome, niūniavome, giedojome. Dar palaikė užuojauta, atjauta, gailestingumas ir meilė artimui. Palaikė ir viltis, kad tai kažkada baigsis ir grįšime į Tėvynę.

 

Ar turėtų tokių jėgų šiandieniniai lietuviai? Kas tai lemia?

 

Turėtų. Tikiu gėriu. Pasak poeto Justino Marcinkevičiaus ištartų žodžių, laidojant monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, „dvasia nugali". Jei atsigręšime į istoriją, pamatysime, kad Lietuvą ne kartą bandyta parklupdyti. Bet dvasinių jėgų dėka neparklupdė. Jei grėstų tikras dvasinis pavojus, žmonės rastų jėgų pasipriešinti. Tikiuosi, kad jei per 50 sovietinės okupacijos metų nenunyko Tėvynės meilė, kalba, tikėjimas, kultūra, tradicijos ir dėl to galėjome sulaukti Nepriklausomybės atkūrimo, tai jokios krizės, kosmopolitiniai nutautinimo siekiai, ekonominiai sunkumai Lietuvos neparklupdys. Tai lems vėl augantis tautinis sąmoningumas, dvasingumas, kultūra, patriotizmas. Kai permąstau savo, tėvų, Tėvynės likimą, manau, kad ir šis dabar skaudus tarpsnis pasikeis į gera.

 

Kaip vertinate dabartinį savo gyvenimo etapą?

 

Suvokiu, kad daug metų nugyvenau, nenoriu sakyti, kad esu sena. Negaliu net patikėti, dar turėjau daug norų, svajonių, tūnojusių širdy. Sunku susitaikyti su tuo, kad tai jau nebus įgyvendinta. Džiaugiuosi kiekviena diena, buvimu su savo žmogumi, labai branginu bendravimą su savo vaikais, vaikaičiais, provaikaičiais, draugais.

Ne mažiau džiaugiuosi savo vaikais ir vaikaičiais, kad yra dori, sąžiningi, visi dirba ar mokosi Lietuvoje, darniais mūsų santykiais, susiėjimais mūsų namuose. Kai susirenka visi kartu per šventes ar vasarą mūsų sode, kai matau visus sveikus, gražius, gerus, man alpsta iš laimės širdis, ir prašau Dievo, kad dar ilgai taip būtų.

Dar liko didelis malonumas paskaityti knygą ar nueiti į koncertą. Kartais užklumpa ligos ar bloga nuotaika, bet ginu jas šalin, nes nėra nieko vertingesnio už gyvenimą. Kiekviena diena yra nuostabi, o kai ateina toks metas, kai tai supranti, suvoki, kad nedaug liko, moki branginti kiekvieną akimirką.

 

Kas labiausiai džiugina nepriklausomoje Lietuvoje?

 

Džiugina tai, kad Lietuva po okupacijos metų vėl atgavo Nepriklausomybę, kad Dievas leido man jos sulaukti, kad Lietuva per tuos metus išliko ori, nepalaužiama, tikėjo, kad bus laisva, kad jos neparklupdė nei okupacija, nei tremtys, nei lageriai, nei sovietinis režimas, nors jis tęsėsi ilgus metus. Nepaprastai džiugina atsivėrusios kūrybos erdvės jaunimui - kurti savo laisvą Lietuvą ir gerais darbais šlovinti savo Tėvynę.

 

O kas gąsdina nepriklausomoje Lietuvoje?

 

Gąsdina daug kas. Kiekviena diena pateikia nemalonių įrodymų, kad mūsų demokratija dar nėra brandi, kad politinė kultūra niekaip nepakyla iš žemiausio lygio. Matau daug gobšumo, korupcijos, pavydo, veidmainiškumo, paprastų žmonių mulkinimo. Kelia nerimą, kad sumažėjo patriotizmo, o žmogaus dvasinis pasaulis mažai kam rūpi. Kai žiūriu televiziją, piktinuosi kai kuriais politikais, Seimo nariais, kad prieš rinkimus sako viena, o išrinkti rūpinasi savo reikalais, drabsto purvais vienas kitą. Su nuoskauda žiūriu, kaip nyksta kaimo mokyklos. Žmogus nuo vaikystės atplėšiamas nuo savo žemės, savo namų, tėviškės. Juk tos kaimo mokyklėlės buvo vienintelis kultūros židinukas kaime. Mokytojas nėra autoritetas. Sunku dirbti mokytojui, skiepyti mokiniams gėrį, tautiškumą, kai vaikai gyvenime mato visai ką kita: smurtą, nesąžiningumą, gobšumą. Sąžiningai dirbdamas žmogus negali uždirbti milijono, o kiek milijonierių Seime, valdžioje. Valdžios žmonės vis daugiau demonstruoja atskirtį nuo kitų piliečių. Protu nesuvokiami emigracijos mastai. Žmonės emigruoja ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl teisingumo stygiaus, nepagarbos ir žeminimo.

Mane skaudina, kad žmonės nedirba savo žemės, kad jiems moka išmokas, kad nedirbtų. Ką tai reiškia? Kad Lietuvos žemdirbys nedirbtų žemės, negalima buvo įsivaizduoti. Man tai baisu. Lietuviai Sibire iškirsdavo medžius, išraudavo kelmus ir dirbdavo žemę. Rusai to nesuprasdavo. Kokiu tikslu dabar taip daroma? Ar to reikia Lietuvai? Ar žmonės neverčiami nedirbančiais vartotojais?

 

Kaip manote, ko reikia, kad ir vėl Lietuvoje augtų savo šalį mylintys ir gerbiantys piliečiai?

 

Pirmiausia žmonės turi laikytis Dekalogo. Tada nebūtų tiek nusikaltimų, korupcijos, bedarbių, nereikėtų tiek jėgos struktūrų, kalėjimų, ligoninių, priklausomybės centrų. Trūksta dorovinio ir patriotinio auklėjimo šeimose ir mokyklose. Jose nuo pirmos klasės turėtų būti ugdomas pareigos, atsakomybės, teisingumo jausmas, aiškinama apie garbę, orumą, Tėvynės meilę, pagarbą kitam. Mokiausi prieškarinėje mokykloje. Prieš pamoką mokiniai stovėdami garsiai kalbėdavo maldą: „Atsiųsk,Viešpatie, šventos Dvasios mūsų protams apšviesti, kad siektume mokslo, šviesos, mylėtume Tėvynę, tėvelius ir artimą savo". Kasdien kartojant tokius žodžius, vaikų širdyse turėjo įsižiebti meilė Tėvynei, patriotizmas. Dabar yra kitas laikas, kitos tradicijos, bet manau, didžiausios lėšos ir dėmesys turėtų būti skiriama vaikų dvasiniam pasauliui ugdyti, kad būtų patriotai, kurtų, dirbtų, saugotų gerą lietuvio vardą pasaulyje. Daug priklauso nuo istorijos ir lietuvių kalbos mokytojų, nuo to, kaip jie perduoda dvasines vertybes mokiniams ir stiprina dvasinę Tautos ištvermę ir galią.

Labai svarbu yra auklėjimas šeimoje: tėvai, turi išmokyti vaiką gerbti mokytojus, tėvus, mylėti Tėvynę, knygą, juodos duonos kąsnį. Į širdį įstrigo popiežiaus Pranciškaus pasakyti žodžiai: „Neapykanta, pavydas ir išdidumas teršia žmonių gyvenimą. Neskubėkime teisti kito. Žmogaus pareiga - saugoti visą kūriniją, gerbti kiekvieną Dievo kūrinį. Nebijokime gerumo ir švelnumo". Tai - tikrai į dvasinio gyvenimo tobulinimą nukreiptos mintys. Jos labai svarbios šiais - dvasinio žmonijos pasiligojimo - laikais. Linkėčiau jas pajusti visa širdimi kiekvienam tautiečiui, visų konfesijų atstovams.

Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbėjosi Daiva ČERVOKIENĖ

 „XXI amžius"

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-07-20 09:44
 
 

Komentarai (13)

Jūsų el. paštas

Loana Alin

2023-03-04 17:10

Mano vyras pradėjo geriau su manimi elgtis, ir tai buvo mūsų abiejų gijimo procesas. Beveik 2 metus trukęs košmaras pagaliau baigėsi. Atrodo, kad mes įsimylėjome iš naujo! Mes abu atidėjome praeitį ir bandome judėti į priekį ir pirmą kartą per ilgą laiką ateitis atrodo daug šviesesnė. Negaliu žodžiais apsakyti, koks dėkingas esu daktarui Ilekhojie! Atrodo, kad pagaliau iš naujo atradome tuos vienas kito dalykus, dėl kurių pirmiausia įsimylėjome. Visas nerimas ir stresas tiesiog išnyko. Ačiū, daktare Ilekhojie, kad išgelbėjote mano iširusią santuoką. Aš ir mano vyras vėl gyvename laimingai. Viskas dėka Ilekhojie. Susisiekite su juo, kad atkurtumėte santuoką El. paštas: gethelp05@gmail.com Skambinkite arba Whatsapp 2348147400259

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Angelina Brooks

2023-03-02 23:12

Susitaikymo puslapyje mačiau nuostabų Helmos liudijimą apie gerus dr. Ilekhojie kūrinius. Niekada to netikėjau, nes niekada anksčiau nieko negirdėjau apie tokį stebuklą. Niekas nebūtų galėjęs manęs įtikinti ne tik tada, kol dr. Ilekhojie padarė man nuostabų darbą, kuris atkūrė mano sugedusią santuoką po šešių mėnesių išsiskyrimo. Buvau tikrai šokiruota, kai mano vyras atsiklaupė maldaudamas atleidimą, kad galėčiau jį priimti atgal. Man tikrai trūksta žodžių, kad parodyčiau savo padėką dr. Ilekhojie už tai, ką jis padarė man ir visai mano šeimai. Mes džiaugiamės kartu ir mano namuose yra ramybė. Visa tai įmanoma dėl jo susitaikymo rašybos. Susisiekite su juo dabar, kad gautumėte bet kokią pagalbą per „WhatsApp“/„Call/Viber“: 2348147400259 arba el. Paštu: gethelp05@gmail.com

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Claire Emerick

2023-02-26 11:38

Prasidėjo nuo mažų nesusipratimų, po kurių jis man pasakė, kad būtų gerai padaryti pertrauką, kuri, manau, peraugo į išsiskyrimą. Jis manęs nebeieško. Tai mane nuliūdino, nes mes buvome kartu nuo vidurinės mokyklos laikų ir jis buvo mano pirmoji ir vienintelė meilė. Visur ieškojau pagalbos internete, tada pamačiau tiek daug žmonių, komentuojančių liudijimus apie daktarą Ilekhojie, per vieną iš komentarų susisiekiau su juo ir pakalbėjau su juo apie savo situaciją, o jis paaiškino susitaikymo procesą ir kaip tai padarys. padėk man per tris dienas su juo susitaikyti. Praėjo lygiai mėnuo, kai susisiekiau su juo ir viskas buvo tobula, ir aš turėjau paskelbti šią žinutę, nes jis nusipelno visų gerų žodžių už man pagalbą. Palieku čia jo kontaktą, kad galėtumėte paprašyti pagalbos El. paštas: gethelp05@gmail.com arba susisiekite su juo per Whatsapp 2348147400259

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Anna Collin

2023-02-17 15:36

Mano vyras paliko mane dėl jaunesnės moters ir aš buvau sugniuždyta. Atrodė, tarsi ji būtų jį užkeikusi pikto užkeikimo, Kolinas per naktį atsisuko prieš mane be jokio įspėjimo. Tai atsitiko anksti šiais metais, aš labai norėjau, kad jis sugrįžtų, nes daug ką sukūrėme kartu ir tai sudaužys vaikų širdis. Naudojau kiekvieną burtų liejimo svetainę, kurią galėjau rasti be rezultatų. Tada pamačiau konkretų liudijimą apie daktarą Ilekhojie ir tai tikrai suteikė man vilties, nes tai buvo panašu į mano atvejį. Susisiekiau su juo ir jis man viską paaiškino, ką turėčiau daryti. Jis pradėjo dirbti su manimi balandžio mėnesį ir dėl viso jo nuostabaus darbo Collinas yra čia, šalia manęs, o tai yra svajonės išsipildymas. Esu tokia laiminga ir privilegijuota, kad sutikau daktarą Ilekhojie. Galite kreiptis pagalbos į jį. Whatsapp: 2348147400259

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ivana Sergi

2023-02-15 13:09

Jis man paaiškino apie mano vyrą veikiančią tamsiąją magiją, kurią prieš kelias dienas taip pat patvirtino būsimas kasatorius. Daktaras Ilekhojie papasakojo man viską, ko man reikėjo, kad sulaužyčiau tamsiąją magiją, ir per buvusias 3 dienas mano vyras pasikeitė ir pradėjo elgtis kaip koks nors išėjęs pertrauką. Jis tapo Sergiu, už kurio susituokiau prieš 25 metus. Dabar viskas normalu ir aš taip džiaugiuosi, kad per praėjusias atostogas turėjau visą šeimą. Dėkoju daktarui Ilekhojie, kad manęs nenuvylėte. Pasikalbėkite su juo apie savo santuokos problemas ir suraskite sprendimus. Paštu: gethelp05@gmail.com arba skambinkite/Viber/Whatsapp 2348147400259

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Motina Nojus

2023-02-13 21:22

Po 2 iširusios santuokos metų mano vyras paliko mane su dviem vaikais ir mano gyvenimas sugriuvo. Jaučiau, kad noriu visa tai baigti, vos nenusižudžiau, nes jis mus paliko be nieko. Visą tą laiką buvau emociškai nusilpęs ir gyvenimas atrodė beprasmis. Vieną ištikimą dieną, kai naršiau internete, aptikau keletą liudijimų apie daktarą Ilekhojie ir kaip jis padėjo daugeliui žmonių. Kai kurie liudijo, kad jis atvežė savo buvusiąją sugrįžusią, kai kas tikino, kad atkuria gimdą ir gydo ligas žolelėmis. Mane labiau domino susitaikymas su savo vyru, kurį daktarė Ilekhojie leido per 3 dienas. Dabar mano vyras grįžo ir nuo to laiko gyvename laimingai. Čia visiems palieku jo kontaktą. El. paštas: gethelp05@gmail.com Skambinkite / Whatsapp: 2348147400259

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Iveta Meja

2023-02-09 00:50

Man buvo sudaužyta širdis pastaruosius 8 mėnesius po to, kai Shawn išsiskyrė su manimi, bet kai pamačiau žmonių liudijimus apie daktarą Ilekhojie, man buvo labai malonu paprašyti jo pagalbos. Jis paaiškino viską, ko reikia norint atlikti susitaikymo burtą, ir aš juo pasitikėjau visa širdimi. Lygiai per 3 dienas mano vaikinas, kuris vaikino mane kelis mėnesius, skambino man 15 kartų vietoje. Buvau šokas, nes jis buvo tas, kuris mane užblokavo ir persikėlė į kitą vietą. Dabar esame laimingi kartu ir laukiame pirmagimio kartu. Noriu įvertinti daktarą Ilekhojie už jo didelę pagalbą ir taip pat įspėti visuomenę apie šį puikų žmogų. Kreipkitės į jį asmeniškai, jei jums reikia jo pagalbos. Skambinkite / siųskite žinutę 2348147400259) arba el. paštu: gethelp05@gmail.com)

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Fiorenza Elmas

2023-02-06 22:35

Meilė niekada nepasiduoda, nepraranda tikėjimo, visada yra viltinga ir ištveria visomis aplinkybėmis. Buvau paskutinis žmogus žemėje, priėmęs faktą, kad burtai egzistuoja arba veikia tik tada, kai buvau nukreiptas pas daktarą Ilekhojie, kuris padėjo tiek daug žmonių savo galingais susitaikymo burtais. Neturėjau kitos išeities, kaip tik pabandyti, nes praėjus 3 mėnesiams po skyrybų buvau pažeminta savo darbo vietoje dėl depresijos ir susikaupimo. Nežinau, ką daryti, kad jį susigrąžinčiau, bet ačiū Dievui, kad pasinaudojo daktaru Ilekhojie, kad per 48 valandas atgaučiau savo laimę ir meilės gyvenimą. Tik praėjusią savaitę čia buvau pakeltas į savo pareigas ir esu čia, kad pasidalinčiau savo patirtimi su šiuo žmogumi, vardu daktaras Ilekhojie. Nežinau, ką tu išgyveni šiandien, bet žinau, kad bet kurioje situacijoje visada yra išeitis. Susisiekite su dr. Ilekhojie naudodami WHATSAPP MESSENGER žinutę su: 2348147400259 ir el. paštu: gethelp05@gmail.com

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ana Miguel

2023-02-04 00:03

Po 10 santuokos metų mane atstūmė vyras. Jis paliko mane ir mūsų vaikus kentėti neturėdamas mažas arba visai neturėdamas pajamų. Darbe draugas papasakojo apie daktarą Ilekhojie ir kaip jis padėjo jai susitaikyti su buvusiu vyru. Aš susisiekiau su juo ir jis patvirtino, kad moteris užkalbino mano vyrą, ir pažadėjo nutraukti mano vyro naudojamą tamsiąją magiją ir užtikrinti, kad jis grįš namo. Tikėjau juo ir patikėjau, kad jis tai sulaužys ir padės mums susitaikyti, nes be mano vyro viskas buvo labai sunku ir tai paveikė mūsų vaikus. Greitai į priekį dabar, mano vyras grįžo namo su mumis ir viskas pamažu gerėja, o mes esame ramūs. Kreipkitės pagalbos į dr. Ilekhojie ir gaukite sprendimus. Jo el. paštas: gethelp05@gmail.com arba jo WhatsApp numeris: 2348147400259

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Janet Rogers

2023-02-02 10:58

Mano vyras ką tik pabudo ir nusprendė, kad mūsų santuoka baigėsi. Jau keletą mėnesių mums su Rogeriu nesiseka, nes jis užmezgė romaną su savo padėjėja darbe. Aš labai mylėjau savo vyrą ir nusprendžiau likti ir dirbti su mūsų santuoka. Per trumpą laiką Roger nustojo grįžti namo, o jo artimas draugas man pasakė, kad turi kitą butą, kuriame gyvena su ja. Buvau įskaudintas ir toliau ieškojau pagalbos, nes Rogeris skyrėsi nuo vyro, už kurį vedžiau prieš 10 metų. Laimei, radau daktarą Ilekhojie, kuris pažadėjo grąžinti mano vyrą man. Jis atliko susitaikymo burtą, kuris sugrąžino Rogersą ir dabar mes abu vėl džiaugiamės savo berniukais. Jei turite problemų, panašių į mano, atsiųskite Dr Ilekhojie el. paštu: gethelp05@gmail.com) arba susisiekite su juo Whatsapp 2348147400259

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media