Naujos knygos, leidiniai

Alfredas Guščius

                              Tesaugo taškas ir žanras....        

      Romas Sadauskas atkakliai priešinosi literatūros mokslininko Petro Bražėno skepticizmui dėl to, kad jisai naujojoje rašytojo knygoje „Gyvenimas prie vieškeluko"* nematąs jokio eseistinio romano. (Tai atsitiko šios knygos pristatyme Rašytojų sąjungos klube).  Savo karingą gynybą autorius baigė tokia išvada: „Kiekvienas tikras rašytojas susikuria savąjį žanrą!" Tikrai - kiekvienas savitas rašytojas  kuria pagal savąjį žanro, stiliaus supratimą; ir tokios kūrybos pavyzdžių yra į valias. Eseistika, pradėta dar 17 amžiuje Mišelio Montenio,  ir toliau klesti, suprantama, įvairiai pabanguodama kaip ir visi kiti žanrai. Pamenu, buvau nustebintas, kai prieš dešimt metų ant literatūrologinio turinio Marcelijaus Martinaičio knygos „Laiškai Sabos karalienei" viršelio radau parašyta „Esė romanas". Tiesa, patsai autorius įžangoje klausia: „Gali kilti klausimas - kodėl knyga pavadinta esė romanu? Nežinau, gal tiksliau būtų sakyti literatūrologinis romanas? Bet ne tai svarbu - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Romanu vadinu dėl to, kad šioje knygoje minimi tautosakos, liaudies meno, papročių, literatūros veikėjai yra tarsi vienas kito prototipai, tik atsiduriantys tam tikrose mitinėse, folklorinėse, literatūrinėse ar literatūrologinėse situacijose, juos sieja elgsenos bei funkcijų panašumas, vietos ir laiko veikmė..." Ko gero, iš Petro Bražėno atminties knygos pristatymo metu šis M. Martinaičio esė romanas buvo išsprūdęs, o Romas Sadauskas gal jo net nebuvo skaitęs, kadangi tikram, savaimingam rašytojui nebūtina visko aprėpti, - tai mūsų, kritikų, priedermė.

 Pastaraisiais metais mūsų literatūroje eseistika visaip modifikuojasi ir labiausiai toji, kuri susijusi su pačių autorių autobiografijomis. Štai viena Inezos Janonės knyga „Galudaržės krunė" pasirodė visai be žanrinio apibrėžimo; o naujoji poeto Albino Bernoto knyga „Kaustytos žąsys" pavadinta autobiografine beletristika. Romualdas Granauskas parašė paeiliui bene tris autobiografinius novelių, apysakų rinkinius; juo seka Vytautas Girdzijauskas, Vladas Kalvaitis. Turbūt supratote, kad recenzentas palaiko ir Romo Sadausko teisę apsibrėžti knygos žanrą savaip suprastu žanru. Tegu autoriui bus paliekama žanrinio apsisprendimo teisė, o recenzentas pažiūrės/patikrins, kaip šita teise pasinaudota. R. Sadauskas, regisi, dėl romano kompozicijos pernelyg nesuko sau galvos, - laisvai dėlioja nedidelius „Demeniškių paveikslėlius", vaizdelius, trumpas noveletes, refleksines miniatiūras, išlaiko ir kanoniniam/tradiciniam romanui privalomą pasakojimo, vietos, laiko vienovę. Ta vienovė, arba laiko ir erdvės pastovumas, būdingas Romui Sadauskui nuo pat jaunumės, - jis dar „anais laikais" išgarsėjo apybraižų ciklu „Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus" apie gimtąją Dzūkiją, kurią pažįsta neblogiau už  savo panages.

  Rašiniai/apybraižos/ patiko skaitytojams aktualia tema, aštria publicistine mintimi, turtinga kalba, sklandžiu stiliumi. Miškininkai bei gamtininkai vertino/ir vertina/ Romą Sadauską už dėmesį ekologijai, už jų kovingų akcijų palaikymą bei prisidėjimą jas organizuojant. Tariausi neblogai pažįstąs Romą Sadauską asmeniškai, teko keletą metų trintis alkūnėmis „Literatūros ir meno" redakcijoje, tačiau tiktai iš šito romano  (taigi iš pirmųjų lūpų) sužinojau įdomų biografinį faktą, kad jis studijavo Aukštojoje Prahos ekologijos mokykloje ir rašė „baigiamąjį darbą apie medžių biologiją ir ekologiją". Tai štai iš kur tas jo profesionalus nusimanymas apie kiekvieną medį, krūmą, ir tai, kas auga bei veisiasi po jais...Jau bene septintas pavasaris Sadauskas palieka Vilniaus „bromas" ir apsigyvena netoli savo gimtųjų vietų Dzūkijoje, o vėlai rudenimis, nelyg laukinė žąsis ar gandras, pargrįžta į būstą sostinės senamiestyje.

  Romanas turi pradžią, savotišką prologą „Paliktų namų kvapai", - apie tai, kaip buvo ieškoma ir surasta Demeniškių /netoli Veisiejų/ kaime Zinkevičių sodyba. Aprašyme atsispindi liūdni socialiniai pastarųjų metų procesai Lietuvoje. Pacituosiu: „Tačiau į Demeniškius mes kakom labai aplinkiniais keliais, kol po ilgų ieškojimų vasaros gyvenimui radome protui priimtiną ir širdžiai mielą kampelį. Širdis su protu nebūtinai sutinka, ieškoti teko ilgai, apžiūrėję aibę tuščių bei parduodamų sodybų - dzūkų tarpumiškėse, paupiuose, paežerėse. Beieškant , suprantama, visko buvo, visko pasitaikė, bet vienas įspūdis kartojasi kaip rytas ir vakaras ar kokia įkyri mintis. Ta, kad žmonės šitas sodybas paliko staiga ir ne savo valia - taip gimtuosius namus palikdavo Sibiran tremiami". Toliau seka paliktų trobų kambarių vaizdas: „Stovėjo kaip buvę užklotos lovos, spintos, stalai ir suolai, daugiausia kaimo dailidžių darbo, nuo sienų iš kabančių paveikslų žvelgė šventieji, vestuvinių nuotraukų personažai, etažerėse gulėjo knygos, mėtėsi seni laiškai, sveikinimų atvirukai, maldynėliai, rožiniai bei visokiausi smulkūs rykai. Žodžiu - visa sodybos bei čia gyvenusios genties buitis ir praeitis.Nutrūkusi nelyginant negandos užklupta..."        

 Vienoje iš tokių, padoriau išsilaikiusių, sodybų ir apsigyveno rašytojo šeimyna (jis pats, jo gerokai jaunesnė žmona Irutė, kažkodėl vadinama senele, ir katinas Mikis). Joje laisvu laiku nuo grybavimo, uogavimo, sodininkavimo, bendravimo su kaimynais, svečių priiminėjimo, kai kurių literatūros renginių organizavimo, dalyvavimo kaimynų jubiliejuose, nuo „šūdeliavimo" , kaip jo rašytojystę kartą įvardijo kažkuris kaimynas, Romas Sadauskas ir parašė šitą storą knygą „Gyvenimas prie vieškeluko"...        

   Taigi rašytojas turėjo pakankamai daug laiko ir galimybių stebėti Demeniškių kaimo žmonių, Bestraigiškės girios medžių /autoriaus gražiai vadinamų medija/, žvėrelių, paukštelių gyvenimą, piešti jų paveikslėlius, štrichuoti jų portretus, charakterių bruožus, pasigilinti į savo „voldenišką" gyvenimo būdą/prisimenant amerikietį rašytoją mąstytoją H. D. Thoro/, panirti į refleksijas, dažniausiai atsirandančias dėl besiartinančios senatvės, ligų nuojautos...Tos autorefleksijos gana žavios, subtilios, jų romane galėtų būti ir daugiau („Akimirkos", „Lapkričio gėla", „Ruduo" ir dar viena kita). R. Sadauskas gimė lapkričio mėnesį, todėl „Dieve, Dieve...Ko gali laukti iš žmogaus, gimusio šitokiu tamsiu ir niūriu metu? O tu man patari daugiau šypsotis. Ką jau ten, pabandau, betgi veido raumenimis jaučiu, kad išeina grimasa, o ne šypsena. Veidrodin net skusdamasis nedirsteliu. Vis tas maudulys, ta artėjanti lapkričio gėla. Praeis? Nepraeis? Toks atsilikęs kraštas, net būrėjos aplinkui nėra." O miniatiūroje „Ruduo" rašoma: „Pagal Šventąjį raštą nuo septyniasdešimt metų žmogus pradeda patriarcho amžių, nešantį tik bėdas ir vargus. Po šio rudens pavasario nelauk..." Dienoraščio ištraukoje „Violetas" autorius rudeniui priskiria tik violetines spalvas, todėl klausia: „Kodėl mūsuose gedulas apvilktas juoda spalva? Nėra liūdnesnio laiko už vėlyvąją rudenį, gyvosios gamtos senatvę, ir gedulingesnės spalvos už violetą." Su violetiniu gyvenimo amžiumi, su „patriarcho rudeniu" susieta ir švedų rašytojo Knuto Hamsuno kūrybinė negalia, autoriaus pastebėta paskutiniame Nobelio premijos laureato romane „Užžėlusiu taku".        

   R. Sadausko rašiniai toje storoje autobiografinėje knygoje medžiagos kaupimo, jos turinio pobūdžio, jos komponavimo, stiliaus, nuotaikos, tonacijos požiūriu yra labai įvairūs. Dailės sferoje visa tai įvardijama buitiniu žanru - visa tai , kas vaizduoja kasdienio gyvenimo scenas. R. Sadauskas yra parašęs romaną „Ežerėnų papartis", atžymėtą Ievos Simonaitytės premija, daug apybraižų, apsakymų, novelių, esė rinkinių, keletą mažiesiems skaitytojams (už juos yra gavęs Japonijos vaikų literatūros asociacijos premiją). Vardiju tai todėl, kad kūrinyje, pavadintame eseistiniu romanu, esama beveik visų tų ankstesniųjų knygų žanrų, stilių atspindžių. Todėl šis romanas  gavosi labai margas; vienaip žiūrint, tai gerai , kitaip - nelabai. Ten, kur R. Sadauskas į „Demeniškių paveikslėlį" ar paveikslą, ar epizodą įdeda meninio stiliaus raugo žiupsnį, ten beveik visada išrūgsta, iškyla kokybiškas meninis tekstas. Pavyzdžiui, tokia yra maža noveliukė „Skerstuvės", primenanti Juozo Apučio filosofuojančius kaimiečius. O kaimiečiai vyrai apie niekus niekų netauzija, o jeigu pasitaiko koks niekas, tai ir jį natūrfilosofai išdidina, pakelia  į minties aukštumą.  Kaip ir šį kartą apie tai, kodėl karvė, avis, kiaulė skirtingai pasitinka savo mirtį...Šio kūrinio Demeniškių vyrai yra anoniminiai, be vardų ir pavardžių. Taip atsitiko dėl to, kad autorius siekė sąlyginio-simbolinio prasmės lygmens ir jį pasiekė. Be sąlygiškumo, be metaforiškumo, be vaizdingo palyginimo, be originalaus įvaizdžio,  stilistiniame audinyje meninė tiesa neišgaunama. Tokio meninio raugo yra ir paveikslėliuose apie Demeniškių  vyrus, pavadintus jau autentiškais vardais, Gintuką, Mantą, Valdą, Apolinarą, Antaną, Juozą ir kitus. Trumpuose rašinukuose apie tikrus savo kaimo ar apylinkės gyventojus autoriui pavyksta pagauti esminį personažo charakterio bruožą, ir jį atitinkamai stilistiškai perteikti, - dažniausiai švelnios ironijos, humoro spalva. Mėgsta Sadauskas pasišaipyti ir iš paties savęs. Jei ne toji autoironijos ypatybė, manau, jis nedrįstų neretame paveikslėlyje pasišaipyti ir iš savo žmonos Irutės, vadindamas ją senele, atskleisdamas vieną kitą asmeninį, ne itin teigiamą, jos būdo bruožą (žinome iš vyrų patirties, kad žmonos labiau mėgsta pagyras, komplimentus). Apskritai ironijos, šmaikštumo, linksmo kalambūriškumo bei kitų panašių stilistinių savybių požiūriu su Romu Sadausku yra nelengva konkuruoti bet kuriam lietuvių prozininkui.

 Vertingas romano turinio bruožas yra tai, kad R. Sadauskas gražiai papildo savo gimtojo krašto etnografinius, lingvistinius tyrinėjimus, surinkdamas ne  tik retesnius bei jau nevartojamus žodžius, terminus, (tekste šmėkščioja Jono Balio, Česlovo Kudabos, Broniaus Savukyno, Aberto Rosino, Aleksandro Vanago, Sigito Gedos pavardės), nupūsdamas užmaršties dulkes nuo savo kraštui nusipelniusių šviesuolių (Demeniškių mokyklos darbštuolės Emilijos), liaudies menininkų (Antano Sorokos), bei paprastų, tarsi niekuo nepasižymėjusių, savo kaimynų Onų, Anelių, Jonų, Antanų, Petrų...

 Tačiau toli gražu ne tik idiliškai yra pavaizduota Demeniškių krašto kasdienybė. R. Sadauskui visąlaik sopa širdį ir dėl dzūkų istorinės-kultūrinės atminties išsaugojimo, ir dėl žmonių tradicinių dorovinių vertybių menkėjimo, ir dėl miškų bei gamtos padarų (pavyzdžiui, zuikių) išlikimo..."Kaimo žmonės - dar imlesni televizoriaus mokiniai. Ką jau ten prigimtinė tėvų kalba, juoba motina net voveruškas vadino lepeškom.  Sykiu su prigimtine  kalba nuo žmogaus pasitraukia kiti dalykai. Tarsi dantys išbyra iš burnos/.../Juk nebuvo bevardė ši žemė , kaip nors vadinosi „kožnas kalnelis", lomelė, giraitė, balaitė ir t.t." Dėl kadaise rašytojo apylinkėse tyvuliavusio ežero Demeno bei kaimo pavdinimų kirčiavimo jam teko išklausyti visą Broniaus Savukyno paskaitą. Atminties erozija aprašyta, tas faunos ir floros nykimas pavaizduotas ne viename knygos rašinyje. R. Sadausko satyros botago švilpesį gerai  perteikia, pavyzdžiui, eilėraštis „Plyni kirtimai", kurio pradžia skamba taip:

                                     Neliko paukščių - vienos varnos,

                                     Ir tos išmokusios tylėti.

                                     Gražiausia muzika - „hugsvarnos",

                                     Gėlė dailiausia - dilgėlė.

 O pabaiga šitaip:         Ak, Lietuva, ak, nepriklausoma,

                                     Didžioji Benjamino eiguva...

                                     Tas medžių virsmas, pjūklų gausmas,-

                                     Šalis visai laisva.

 Į autoriaus „botago zoną" pakliūva ir sovietine nostalgija apsikrėtę eiliniai pensininkai, ir klaidingai politinę istoriją suprantantys intelektualai, pavyzdžiui , Alfonsas Nyka-Niliūnas, aiškinantis, kad reikėtų Lietuvoje paminklą pastatyti Stalinui už tai, kad jis būk tai atidavęs mums Klaipėdos kraštą...

  Paminėjus eilėraščius (ne vienas jų parašytas dzūkiškai), paties autoriaus darytas juodai baltas nuotraukas beveik po kas trečiu vaizdeliu, maždaug būtų aptarta romano „Demeniškių paveikslėliai" struktūra. Dabar belieka tarti keletą žodžių apie recenzijos pradžioje paminėtą polemiką dėl žanro, t.y. grįžti prie to klausimo, kaip autoriaus pasinaudota šita pasirinkimo teise? Nors romanas ir eseistinis, nors šis žanras tikrai sau daug leidžia, bet vienok juo paremtas kūrinys turėtų turėti siužetinę dinamiką, vidinę pagrindinės temos rutuliojimo įtampą bei logiką; kitaip tarus, dramaturgiją. Dabar viso to „Diemeniškių paveikslėliuose" nėra. Autorius deda/krauna į vieną daiktą rašinius be didesnės atrankos, todėl greta vaizdelių, novelečių, esė miniatiūrų, pasižyminčių gana aukštu R. Sadausko meniniu meistriškumu, gula visai kitokio plano (dokumentinio, etnografinio, memuarinio) rašiniai. Atsiranda labai margas (kai kas pasakytų - eklektiškas) stilistinis romano raštas.

 Tačiau tarkime, kad eseistikoje ir šitokia laisvė įmanoma, bet tokiu būdu autorius turėtų esė „Pabaiga" iš 234 puslapio nukelti į 484 - ąjį, t.y. po knygos skyriaus ar dalies „Skiedros" . Turėtų tai padaryti būtinai, kadangi tos „skiedros" nei temos, nei žanro, nei stiliaus, nei struktūros požiūriais niekuo nesiskiria nuo „Demeniškių paveikslėlių", tituluojamų eseistiniu romanu. Juk ir šioje recenzijoje pasirėmiau ne viena „Skiedrų" ištrauka, paliudijančia visos knygos žanrinį vientisumą. „Pabaigoje" rašoma: „Rizikuoti rašant iki negalėjimo nedera/.../Nesinorėtų, kad šis romanas būtų tik mirusiųjų apkalbėjimas/.../Tesaugo mus nors laiku padėtas taškas!" Taigi - tesaugo taškas ir žanras...Romas Sadauskas galėtų atsikirsti Marcelijaus Martinaičio žodžiais, -  „kaip pavadinsi, taip nepagadinsi". Bet kritiko pridermė - neapeiti knygų žanrinių, struktūrinių dalykų, kurie, keičiantis literatūrinėms madoms, manieroms,  išlieka pastovūs...             

      * Romas Sadauskas. Gyvenimas prie vieškeluko. Eseistinis romanas. L-kla „Žuvėdra" , 2012