Naujos knygos, leidiniai

Neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų savo gyvenime turėjome ar turime pačius mėgstamiausius mokytojus. Jie mūsų gyvenimo kelyje nubrėžė arba brėžia seklesnes ar gilesnes vagas, padeda suvokti žmoniškumo ir padorumo sampratas.

Leidėjas Donas Rudys išleido naują knygą apie primirštus Panevėžio Mergaičių gimnazijos (dabar V.Landsbergio-Žemkalnio) mokytojus "Karta, iš kurios mokėmės". Knygos sudarytojai -panevėžietis istorikas Juozas Brazauskas ir šiaulietė , Garbės kraštotyrininkė Irena Dambrauskaitė - Rudzinskienė.

Ši mokykla į gyvenimą išleido apie 4000 abiturientų. O tai sudarytų nemažą miestelį. Mergaičių, o vėliau čia besimokiusių berniukų likimai skirtingi. Tačiau čia dirbę mokytojai ugdė šviesias ir kilnias asmenybes. Joje į įžymias asmenybe išaugo V. Zaborskaitė, A. Baubinienė, aktorės E. Šulgaitė, R. Zdanevičiūte, D. Melėnaitė, operos solistė S.Vaidžiūnaitė.

Buvusių mokyklos abiturientų atmintyje liko buvę matematikos mokytojai J. Repšienė, A. Lakiūnas, po kalbos ir literatūrinius dirvonus klaidžiota su J. Dičiumi, L. Kuodžiu. Neužmirštas liko istorikas A. Blaźys, užsienio kalbų mokytojos - I. Moigytė, S. Žemaitienė.

Knygoje "Karta, iš kurios mokėmės" nemažai biografinių apybraižų apie daugeliu atveju nelengvus mokyklos pedagogų gyvenimų vingius, nevieno jų iškentusių sovietinę tremtį. Knyga skirta paminėti Lietuvos atkūrimo šimtmetį. Gausiai iliustruota retomis nuotraukomis.

Labai skaudu skaityti mokytojo A. Lakiūno prisiminimus apie sunkius tremties metus, kai Vorkutoje kentė badą ir šaltį, skaudų Tėvynės ilgesį.

Tačiau istorijos nebepakeisi. Deja, prisiminimų knygoje, mano nuomone, be reikalo nutylėtas tas faktas, kad Panevėžyje gyveno1934-1936 metais ir dirbo Valstybinėje mergaičių gimnazijoje mokytoja poetė S. Bačinskaitė -Nėris.

Kaip portale Naujienos lt. rašo Vitalija Janeliauskienė, Vytauto Žemkalnio gimnazijos muziejuje - garsios poetės nuotraukos, knygos, laiškai.

"Manęs dar nebuvo- /Alyvos žydėjo- /Manęs nebebus jau- /Jos vėlei žydės- /Ir kris jų lapeliai/ Nuo saulės ir vėjo/ Kaip smėlio saujelės/ Ant mano širdies."

Turbūt ne visi žino, kad šios iš pirmo suskambėjimo atpažįstamos, nepaprastai paprastos, iki ašarų tikros Salomėjos Nėries eilutės parašytos ne kur kitus, o Panevėžyje.

Kaip ir garsusis "Diemedžiu žydėsiu", kaip ir iki šiol liūdesio valandą nuolat kartojamos eilėraščio "Tėvelis miega" posmas "Jau niekad nepramerks blakstienų\ Tos akys rūpestingos -/ Jau nebeglostys mūs nė vieno- / Balta ranka sustingus.

Śį eilėraštį S.Nėris parašė Panevėžyje mirus kunigui, rašytojui, pedagogui Julijonui Lindei -Dobilui.

Panevėžyje poetė parašė daug gerų kūrinių, išleido eilėraščių rinkinį "Per lūžtantį ledą". Šiame mieste S.Nėris susidraugavo su įvairiais žmonėmis, buvo mylima mokinių. 

Pasklidus žiniai, kad poetė buvo įvertinta, gavo premiją už eilėraščių rinkinį "Diemedžiu žydėsiu", buvusios auklėtinės ją pasveikino, nusiuntė savo kūrybos eilėraštį. Laišką pasirašė dvidešimt gimnazisčių. Gavusios iš S.Nėries atsakymą jos ilgai galvojo, kur tą laišką laikyti. Visos norėjo turėti mylimos mokytojos prisiminimą. Tad nutarė sukarpyti laišką į 20 gabalėlių, kad kiekvienai tektų šio brangaus laiško dalis. Taip jos ir padarė...

...Lemtinga S. Nėries klaida - kelionė su kitais į Maskvą. Žingsnis buvo žengtas ir vėliau, net supratusi realybę, ji jau nieko nebegalėjo padaryti. Žmogaus gyvenimo vertė geriausiai matyti iš toliau - kai jau būna suskaičiuoti jam skirtieji metai, uždarytos visos durys, sudėlioti taškai ir nebėra jokios galimybės ką nors įterpti prie brūkšnelio tarp dviejų datų.

Niekas nepakeis ir S. Nėries kelio. Tad lieka tik priimti ją tokią, kokia ji buvo, ir su didžiuliu malonumu pasinerti į trapų jos poetinės sielos pasaulį.

Štai ji atsiveria Maironiui skirtame eilėraštyje:"Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?/ Ar galėjau - tais pačiais keliais?/ Gena, gena pikto dievo rykštė,-\ Atgalion ir atsigręžti neleis.

Aplink žemę skridusi su vėtrom,/ Vėl išgirsiu mylimus vardus./ Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,/ Bus man atpildas skurdus.