2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Švento Juozapo rytą paskutinė Palangos „Smegenų centro“ siena be ašarų krito

2019-04-16
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius,
Palanga

 

 

Tame, deja, varganai ankštame, pilkame triaukščiame pastate per keletą žingsnių nuo jį budriai stebėjusio Vado Lenino (bronziniame paminkle!) daug dešimtmečių dirbo „elitiniai" Palangos gyvenvietės - kurortinio centro (su jūrinės kokybės ženklu!) „aksakalai" - išmintingi, gerbiami, valdingi bendruomenės valdytojai, giminės vadai. Visais atvejais, tai brangi Palangos istorijos dalis, tai - etapinis liudininkas.
„Ainu pri puonu", - net ir brežnevizme tardavo palangiškis „iš liaudies gelmių", kurį teoriškai ir viešai, iš tribūnų, ir visuomenei skirtose programose visi vadindavo „draugu", tačiau be kapitalo, žinia, nei Marksas su Engelsu vienai nuotraukai knygai ar plakatui nesifotografuodavo ar nepozavo dailininkams. Materija formuoja sąmonę.
Visi artistai skiriamės tik amžiumi. O kiek aplink - savanaudžių vaidintojų!
Visi draugai šypsos, kai pats „kažkiek turi kažko, ypač, jei tu fundiji".
1932 m. Palangai suteiktos miesto teisės. Priimtas Kurortų įstatymas, kuris patikslino ir Palangos kurorto valdymo principus. Betgi jie visur panašūs, kas bevaldytų. Valdžia yra valdžia. Su valdžia, kaip ir gerbtina žmona, privalu skaitytis.
Eilinis darbo žmogus - žvejys ar kolūkietis, gintarų šlifuotojas ar kavinės virėja teisybės ir gerovės ieškojo, to vylėsi vietovės savivalda besirūpinančiųjų valdininkų tarnautojų kabinetėliuose, anuomet - Palangos miesto vykdomajame komitete, o greit 30-metį (2020) - Palangos miesto savivaldybėje.
Ir tai, ir tai vienijo Vienas - svarbiausias Palangos Stogas, po kuriuo įsikūrę kabinetėliuose darbavosi kurorto „Smegenų centro" - pagrindiniai savivaldos sprendimų, nutarimų priėmėjai. Lėmėjai, tikėtina, be žodžio „ėmėjai", o labiau - „davėjai". Be pinigų net „landų" įstatymuose nėra.
Visko būta, visokių peckelių matėm. Ne visi mūs norai sutampa su galimybėm. Būta ir nusivylimo. Nepalankių Palangiškiui sprendinių: „Matot, mes - ne visagaliai, supraskit, dar yra Vilnius, dar..."
„Visi šunes - su blusom", - šių eilučių autoriui kelis kartus yra guodęsis palangiškis statybininkas, sykiu sukant ne į vieną galvą ataušinusią „Putos" aludę: „Nepykit, mielosios, „vsio-zakonno".
2019-ųjų kovo 18-19 dienomis nugriautas tas pilkas, o, pasirodo, iš tvirtų prūsiškų raudonų plytų sumūrytas, gudriam pirkliui - žydui priklausęs pastatas, kurio I aukšte „seniai-seniai" buvusi parduotuvėlė. Kitą namuką kitapus Vytauto gatvės valdė brolis.
Jų, mūrinių nepalietė katastrofiškai Palangą 1938 m. gegužės 10 dieną nusiaubęs „kleboniškasis" gaisras, kai be pastogės paliko net pusantro tūkstančio palangiškių, nuostoliai - apie 2 milijonai rublių.
Reziumuojant: Palangos bendruomenės žmonės yra labai stipraus, užgrūdinto charakterio, juos „bandė" ir ant seklumos „užsėdę" tanklaiviai ir uraganai, bet Palanga iš visų bėdų atgimsta su keliaguba energija, - ir, žinoma, dar patogesnė gyventi, svečiuotis, modernesnė, prisitaikanti - taip prie XX, taip ir XXI amžių kurortinių poreikių jūra visada stiprina, įkvepia.
Nors įkanda kartais uodas,
Gamtoje - „Paguodos sodas".
Skausmas teka iš žmonių,
Giminių - negiminių...
Daug gyviau už greitą Stirną
Sukasi mūs „Pykčio girnos",
Taip begėdiškai pražydo
Dinozauriškas pavydas.
Atsirask „Paguodos sodą" -
Ten, kur Džiaugsmo neišduoda,
- Zuiki mano, tu gerasis,
Gamtos knygą verskim drąsiai.
(Gediminas Griškevičius, eilėraštis „Prie jūros - Teatro dieną...")
Tasai ką tik iš Vytauto gatvės Horizonto jau amžinam „iškomandiruotas" idealiai senamadiškas, pilkas, kaip savaitinė rupi Rutina, ankštas, betgi daug pasakantis ir atviras bet kokių santvarkų pokyčiams „centriniausias" Palangos mieste savivaldybės pastatas yra ir kurortavietės laisvėjimo simbolis. Jį nuo galimų tankečių saugojom vidurnaktį. Iš čia 1991 metų sausį palangiškiai ir šventojiškiai, nemirsetiškiai ir būtingiškiai - Garbė jiems visiems! - tuometės miesto Tarybos paraginti, noriai veržėsi į autobusus ir gausiai važiavo į Vilnių, saugojo Lietuvos respublikos Seimo prieigas, su kitais tautiečiais net nukentėjo garsiausiuose naujųjų laikų valstybės istorijoje Sausio 13-osios įvykiuose. Kol ištirpo šūkis: „Tėvynė pavojuje".
Prisiminimas iš „Laisvaplunksnio" Palangos metraštininko archyvo:
2008 metų rudenį, spalio-lapkričio mėnesiais, kurorto Darbo biržos pageidavimu ir nukreipimu pabuvojau, ir smagiai išbandžiau save gerbiamos Gražinos Kuleševičienės „Ir žiemą žydinčių želdynų komandoje" UAB „Palangos komunalinis ūkis". Įspūdingi netikėtumai!
Vieną lapkričio rytą kaip reta darbščiam Antanui iš Kretingalės ir man tingėt nė vieno neskatinantis direktorius, daug gaivaus Palangai nuveikęs Kostas Skierus prisakė iš centrinės Vytauto gatvės šviesstulpių iškiloti „bliūdus" su Palangos vasarai skirtomis gėlėmis. Kylam, kylam keltuviuku priešais Palangos savivaldybės langus, visi jau darbe. Va, va, va, matau - meras Vytautas Stalmokas susirūpinęs kažkokius dokumentus dėliojasi...
„Matai, mere, - sakau garsiai, - dabar mes su Antanu ir už tave aukščiau". O Antanas kad juokėsi.
Tasai senas, verslių, išmintingų žydų statytas namas šimtams kurorto gyventojų buvo Vilčių ir egzistencinių lūkesčių, išsipildymo garantu vietos politikų protingų sprendinių dėka, lemiant kiekvieno vidiniam padorumui, tariantis su savo Sąžinės dievu ir laimingų išorinių aplinkybių dėka savi valdantieji, ypač nuo 1990-ųjų įgijo šimtaprocentinius šansus gyvenimą gerinti ne tik „saviems". Kitus mokant, teko (ir tenka) demokratiškos elgsenos „Abėcėlės" mokytis patiems Palangos savivaldai įtaką turintiems tarybos nariams, kuriuos mes patys, palangiškiai, be jokio bizūno išsirenkame.
Čia dėtinas Pliusas. Ryškus. Pažanga jaučiama. Palanga seniai nusišluostė ašaras ir „išsilaižė žaizdas", kurias sukėlė... ne nuo mūs priklausoma „Karinė zona".
Iki 2000-ųjų aš būdavau kiekviename Palangos miesto tarybos posėdyje, nes turėjau apie juos ir nutarimus informuoti iki tol laisvus dar be kabučių Klaipėdos apskrities leidinius - „Vakarų ekspresą", „Klaipėdą", vėliau - „Savivaldybės žinias" Vilniuje.
Kai vertė aną Palangos senos savivaldybės „kiuženą", jau atitarnavusį žmonijos interesams ir už tai - „Ačiū", viename lange vis mačiau (!) susirūpinusį intelektualo, vyriausiojo architekto Leono Laimučio Mardoso (2019-aisiais - Jubiliato!) veidą. Jis dar 1986-aisiais maloniai sutiko man „duoti interviu" dar dienraščiui su dvigubu pavadinimu - „Tarybinei Klaipėdai".
Žymusis lietuvių architektas buvo atviras ir nuoširdus. Leonas Mardosas, kurį iš Amerikos grįžęs, čia apsigyvenęs ir „Pagerintam rojuj" gyvenęs Donius Remys vadino „Mardosovu", visą savo darbastalį užklojo Palangos generaliniu planu ir pasakojo, pasakojo apie tai, kas čia, kurorte, buvo architektūriškai „galima", o kas, deja, „impotentiška", nevalia spręsti, nes svarbiausieji sprendimai, - juk žinom, patyrėm! - buvo priiminėjami toli gražu ne ant Baltijos jūros kranto. „Juos ten Vilniuje ir net Maskvoje argumentais reikėjo stipriais įtikinti, bet „apžaisti" buvo nerealiai sunku, kol Leninas neišėjo į Grūtą", - sakė išmintim garsėjantis pirmasis miesto žaliųjų plotų „Sargas", Palangos patriotas, šia „virusine bacila" užkrėtęs ne mane vieną Leonas Mardosas, po to nesyk nusistebėjęs: „Net keista, kaip taikiai ir diplomatiškai mes visi, ne tik architektai, išlaisvėjome. Ypač Palangos naujų valdų savininkai. Tikiu: „Palanga suklestės", - vejasi viltingi, Kelmėj - Kultūros centrą, Kūlupėnuose - bažnyčią, o Maskvoj - ambasados pastatą suprojektavęs greit nepatikrintų tiesų nepriimantis, inteligentiškas ir draugas, ir ponas laisvasielis blaivaprotis menininkas Leonas Mardosas. Blaivapročių, o ne tik garbėtroškų „važnapročių", Palanga buvo turtinga visais laikais ir net senajame savivaldybės pastate, kuriame dirbę valdininkai daugumoje labai pasistengė, kad Palanga būtų tokia, kokia yra dabar.
„Lažavu", - pasakytų prancūzai, prieš daug daug metų pirmieji pakėlę žaliąsias, „Tiškevičines", kurortines „Palangos bangas".
Palangos bangose visiems gera gyventi. Visaip. Nepaisant tame griaunamame pilkame statinyje, kur dar ir dabar kai kas po pamatais tikisi rasti „auksiuko", išsakytų 1992 metais skaudesnių draugponio „išlašų": „Tave reikėjo paauklėt, nes „Palangos" laikraštis panašus į Kretingos „Pranciškonų varpelį"...
Noras paauklėti draudimais retą išauklėja. Gyvenimas sudėlioja visus taškus ant „i" ir mažąją „a" išmoko lygiuotis į didžiąją „A".
Nekursim laužo ant pamatų, kur buvo Palangos savivaldybė, kad išdegint klastas, korupcinius sandorius, pletkus, melus, nekaltųjų apkaltas: „Kas gera - prisiminkime, kas bloga - lai išblės". 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-04-16 12:37
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media