Fotografija

Gerbiamieji, Pylimo"" galerija  (Pylimo 30, Vilnius) kviečia Jus į vieno paveikslo parodą - aktualiją. Nuo gegužės 30 d. iki birželio 3 d. galerijoje bus eksponuojamas Lilijos Valatkienės kūrinys „Struktūrinė formulė". Parodos pristatymas - gegužės 31 d., trečiadienį, 18.30 val. Maloniai kviečiame apsilankyti!

*****

Lilija Valatkienė - žurnalistė, redaktorė, fotomenininkė.  1980 baigė Vilniaus universitetą, įgijo žurnalistikos specialybę.1990 stažavosi Fredrikstad (Norvegija) institute, atliko fotografo praktiką dienraštyje „VG" (VerdensGang,- Oslas, Norvegija). Dirbo „Lietuvos ryto redakcijoje". Dabar L.Valatkienė dirba Lietuvos dailininkų sąjungos viešųjų ryšių atstove ir laikraščio „Dailėraštis" redaktore, iliustruoja knygas bei aktyviai dalyvauja parodose.

Surengė 18 personalinių foto ir mišria technika atliktų kūrinių parodų, dalyvavo kolektyvinėse parodose, konkursuose, tarptautinėse meno bienalėse, kvadrienalėse, teminėse ekspozicijose, skirtose Lietuvos valstybingumui paminėti.

Jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Škotijos, Prancūzijos, Šveicarijos, JAV ir Australijos privatūs kolekcininkai.

2015 m. suteiktas Lietuvos Meno kūrėjo statusas.

„Savo kūryboje mėgstu dviprasmybes ir metaforas. Kūriniu „Struktūrinė formulė" bandau išsiaiškinti, kiek menas gali kalbėti pats už save," - sako Lilija Valatkienė.

ČIA BUVO, ČIA NEBĖR

Žvelkime į Lietuvą per konceptualųjį meną (tarkime kaip Joseph Kosuth žiūrėjo į kėdę). Žodį Lietuva tikriname vietovardžių žodyne. Susidaro šaltas ir grubus šalies įvaizdis. Arba tiksliau, visai nesusidaro. Ten tik skirtingais kirčiais sužymėtas linksniavimas. Dar pridurti tokie žodžiai, kaip: administracinis - teritorinis priklausymas; valstybė; lokalizacija ir taip toliau. Tuščia, ta prasme.

Tuomet gal vadovaukimės Ryčio Zemkausko mokykla iš „Pasivaikščiojimų".

„Žodyną keičia modernesnis įrankis-internetas. Įvedus žodį „Lietuva", pateikiama daugiau nei keturiasdešimt keturi milijonai rezultatų", - snobo nakties balsu tariau mintyse.

Kiek pasirinkimų! Štai čia jau daugiau mažiau galime tikėtis susidarysiantys vaizdą su spalvomis bei turiniu, kas ir kokia ta Lietuva. Trumpas dosjė: beveik trys milijonai gyventojų, trijų šimtų aštuoniasdešimties eurų per mėnesį minimali alga ir t.t. Kapstomės toliau. Istorija apie sūnus didvyrių žemėje tęsiasi iki dabarties vienadienių „žvaigždučių" žybtelėjimo. Kažkur ten, toje rezultatų gausoje yra liudijimų apie susivienijimą, degantį mūsų širdyse, per kiekvieną krepšinio čempionatą ir tuoj pat pasibaigiantį po jo. Arba didžiavimasis dėl mus žingsnius lydinčio nepaprastai greito (greičiausio pasaulyje!) interneto. Akivaizdu, kad paieškos išklotinėje Lietuvos pulsas apčiuopiamas lengviau, nei vietovardžių žodyne. Visa ši informacijos aukso gysla, lydima nuolatinės kaitos aukštyn, žemyn (matyti tai egzoterminės, tai endoterminės cheminės reakcijos visuomenėje), formuoja šalies didįjį paveikslą. Pateikiamas žinių kiekis, susijungiantis skirtingais tipais ir rūšimis, iš esmės kuria Lietuvos molekulę.

Apie tai savo foto refleksijoje „Struktūrinė formulė" kalba menininkė, žurnalistė Lilija Valatkienė. Nuotraukoje  realų vaizdą, jau nebeegzistuojantį kino teatrą „Lietuva", ji papildo sava kompozicija. Tai tarpusavyje susijungiančių taškų ir linijų forma, sufokusuojama kaip besiplečiantis apskritimas lūžtančių tiesių kamuolio kontūre. Elementas integruotas tarp Ernesto Zacharevičiaus grafičiu pieštų rankų ant kino teatro fasado. Gretindama vardinį objektą ir simbolinę struktūrinę formulę, LilijaValatkienė išvirkščia forma vaizduoja, kad „Lietuva" ir kitame pavidale yra Lietuva. Jos tarsi viena kitos atspindys. Nepriklausomai nuo savo pavidalo, tai iš esmės gyvi organizmai. Reiškia, turintys pradžią ir pabaigą. Ar tai būtų kino teatras, kuriame vyko pasimatymai, žibančios akys ir šnirpštimas nosimi lydėjo „Titaniką". Ar valstybė, išstojanti iš vienos sąjungos ir įstojanti į kitą bei atitinkamai adaptuojanti kintantį savo architektūrinį veidą, kad neišsiskirtų iš minios.

Sakoma, būkim biedni, bet teisingi. Neilgai truko  kino teatro „Lietuva" prisiminimas. Gimęs iš betono dulkių ir atmintyje tokiomis virs pastačius (ironiška, šiuo atžvilgiu) dekonstruktyvisto Daniel Libeskind projektuotą naują kultūrinę erdvę. Jau seniai kino teatre baigėsi premjeros, festivaliai ir pasimatymai. Ištuštėjo kasos, operatoriaus kabina ir administracinės patalpos. Funkcionaliai ši „Lietuva" kitos naudos kaip paminklinės žmonių gėrybei nebeteikė. Nuo pradžių buvo laikina kaip ir visos irstančios struktūros. Tad ar neatsitiks taip, kad Lietuva be kabučių atsidurs panašioje situacijoje? Ištuštėja kaimai, kuriuose po laiko įvedamas vanduo, protai nuteka tarptautinėms korporacijoms, vaikai nebežino kur yra tėviškė. Girdisi bendras priedainis?

Menotyrininkė MONIKA VALETA