2019 m. rugpjucio 25 d., Sekmadienis

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Audronė Kosciuškienė: Laikinosios sostinės fenomenas ir žmogaus dvasia

2019-07-19
 
Audronė Kosciuškienė. Vlado Dekšnio nuotrauka

Audronė Kosciuškienė. Vlado Dekšnio nuotrauka

Šiemet prestižinė Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos Vinco Kudirkos premija skirta LŽS Vilniaus skyriaus narei Audronei Kosciuškienei už 29 televizijos laidų ciklą „Laikinosios sostinės fenomenas", skirtą Lietuvos 100-mečiui. Su kolege kalbėjomės apie dokumentiką, Laikinosios sostinės įžymybes, Lietuvos kūrimą, kūrėjus ir tikėjimą jų gyvenime.

 

Pristatykite televizijos laidų ciklą „Laikinosios sostinės fenomenas", kurį pradėjote kurti, regis, 2016-aisiais.

1919 metais Kaunas gavo istorinį šansą ir juo pasinaudojo. Visa Lietuva verkė prarasto Vilniaus, o Kaunas, iš gūdžios carinės gubernijos miesto tapęs ryškiu taškeliu pasaulio žemėlapyje, 20 metų džiaugėsi savo aukso amžiumi. Po to vėl 80 metų nugrimzdo į ignoravimo, užmaršties ir net kandokų pašaipų liūną. Nors gimtąjį miestą palikau baigusi mokyklą ir grįžau vos prieš kelerius metus, ne kartą iš studijų draugų ir kolegų „gavau špilką", kad esu iš Kauno.

2015 metais Kaunas tapo pirmuoju Rytų ir Vidurio Europos miestu, gavusiu UNESCO dizaino miesto statusą, „1919-1940 Kaunui" suteiktas Europos paveldo ženklas, bylojantis apie „laikinosios sostinės" fenomeno unikalumą Europos kontekste. 2016 metų spalį britų dienraštis „The Guardian" paskelbė dešimt geriausių Europos miestų, išsiskiriančių „art deco" stiliumi. Kaunas, aplenkęs Valensiją, Lisaboną, Londoną, Amsterdamą, Maskvą ir Berlyną, nusileido tik Paryžiui, kuriame „art derco" stilius ir gimė. Beje, ciklą „Laikinosios sostinės fenomenas" sugalvojo ne kauniečiai, o vilniečiai, įsimylėję Kauną. Cikle pristatomas Kauno kultūrinis ir techninis paveldas, nusipelnę Lietuvai žmonės, kūrę ne tik Kauną, bet visos valstybės pamatus - ir jų iškiliausi darbai, ryškiausi architektūros objektai (Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Valstybės teatras, Tyrimų laboratorija, VDU ir kiti).

Ar tai, kad gimėte ir užaugote, dabar vėl gyvenate Kaune, Jums buvo didelis privalumas, palengvinimas kuriant šį laidų ciklą?

Ne. Išvažiavau į Vilnių studijuoti vos baigusi vidurinę mokyklą, ten dar bestudijuodama trečiame kurse pradėjau dirbti Lietuvos radijuje ir likau gyventi. Tad grįžus gyventi į Kauną beveik po pusės amžiaus, reikėjo gimtą miestą atrasti iš naujo ir prisijaukinti.

Kokios šio ciklo laidos Jums išskirtinės, reikšmingiausios? Kuo?

Visos, nes žmonės išskirtinai: Vl. Jurgutis, P. Leonas, S. Kairys, V. Kuzma, T. Ivanauskas, A. Gustaitis, Vl. Nagevičius, J. Prapuolenis, V. Žemkalnis-Landsbergis, V. Dubeneckis, S. Kudokas, M. Dobužinskis, L. Truikys, P. Babickas ir daugelis kitų. Vien prisiliesti prie jų likimų yra „Pragiedruliai". Įsigilini į jų darbus, biografijas, sužinai tai, ko jie patys apie save nėra girdėję, turiu galvoje nekrologus. Pavyzdžiui, Lietuvos sąžine vadintas pirmasis Lietuvos teisingumo ministras ir pirmasis Lietuvos įstatymų kūrėjas Petras Leonas, galėjęs būti ir siūlytas ne kartą kandidatu į prezidentus, tikrai negirdėjo gyvas būdamas tokių pagarbos ir liaupsių žodžių, kokiais pasitiko jo mirtį ne tik draugai, bet ir neprieteliai, kurių jis nedaug ir turėjo. Visi tie žmonės tampa tokie savi, juk išnarstai juos po kruopelytę, perskaitai ne tik nuogus faktus, bet ir kas vyko tuo metu.

Įdomios ir kai kurių filmų sukūrimo istorijos. Įdomiausia Kristaus Prisikėlimo bažnyčios, kurios pastatymo ir atstatymo istorija atkartoja Lietuvos istoriją. Filmuojant tris kartus dėl įvairių priežasčių negalėjo ateiti kalbėti pašnekovė, kurios pareigos - būtent supažindinti su Lietuvos šventovės statymo istorija. Atsisakė po ilgų derybų kalbėti ir bažnyčios klebonas. Toliau ieškau, knisuosi archyvuose, dokumentuose. Kaip ir statant bažnyčią, taip ir atstatant, buvo sukurtas statybos komitetas. Jo sąraše užkliuvo viena pavardė - Henrikas Žukauskas. Pasirodo, pažįstu, bet nežinojau, kad jis architektas, dirbęs Radijo gamykloje nuo 1985 metų. (Kristaus Prisikėlimo bažnyčia 1952 metais Stalino dekretu buvo atiduota gamyklai.) Jis rado mažosios Prisikėlimo bažnyčios palėpėje brėžinius, kaip bažnyčia buvo paversta gamykla ir su bendraminčiais pradėjo atstatymą. H. Žukauskas ne tik papasakojo visus kryžiaus kelius atstatant bažnyčią, bet ir suvedė su žmogumi, kuris turėjo unikalią, tarpukariu filmuotą medžiagą apie bažnyčios statybą. Filmuojant bažnyčios viduje stacijas - Kristaus Kryžiaus kelią - į galvą toptelėjo mintis: „Aš juk kartą buvau susitikusi ir su stacijų autoriumi dailininku Juozu Vosyliumi iš Klaipėdos". Sutiko ir jis pagelbėti. Per Kristaus kryžiaus kelią ir buvo sprendimas papasakoti bažnyčios statybos ir atstatymo istoriją. Taip susidėliojo kur kas įdomesnė vieno iškiliausių Kauno tarpukario objektų istorija.

Kaip manote, kodėl šie ir Jūsų nepaminėti žmonės tiek daug laiko ir jėgų skyrė visuomeninei veiklai, valstybės kūrimui?

Šiemet kūrėme laidą apie modernėjantį Lietuvos ūkį. Joje istorikai - VU istorijos fakulteto lektorius Andrius Grodis ir muziejininkė dr. Ingrida Jakubavičienė - kalbėjo apie tai, kad po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos ekonominė padėtis buvo katastrofiška - carinis paveldas, sąmoningai paversta agrarine periferija, viskas sugriauta, vokiečiai, ką įmanoma, buvo išvežę, netgi paminklus sunaudoję metalui lieti, liepę netgi durų rankenas, vyrius atiduoti. Lietuvoje ūkininkai net vyšnių kauliukus turėjo pristatyti perdirbti, tad būti optimistu ir vizijose regėti, kad po 10 metų šalis bus atstatyta, stovės tvirtai ant kojų, reikėjo būti idealistu ir pačiu didžiausiu optimistu. Šiandien sunkoka suvokti tų žmonių mąstymą. 1919 metais, nors Lietuva nepriklausoma, šalį toliau alina ir tebevadovauja vokiečių okupacinė valdžia. Lietuvos Taryba ir naujoji vyriausybė ima ieškoti paramos kitose valstybėse. Pirmosios vyriausybės ministras Martynas Yčas susitinka su Didžiosios Britanijos atstovais ir prašo paskolos. Britai klausia: „O kaip jūs vertinate Lietuvos situaciją?" Ministras atsako: „Kuo puikiausiai. Įsivaizduokite, mes jau du mėnesius nemokam, nė vienam valstybės tarnautojui algos, o jie visi dirba". Ir tęsia: „Mes galbūt galime nemokėti dar porą mėnesių, kol mes lauksime Jūsų paskolos, bet toliau būtų gerai, kad gautume tą paskolą, nes po 4-5 mėnesių nei jums iš mūsų nebereikės pirkti linų, nei mes jau turėsime valstybę". Štai ir atsakymas, negauna kelis mėnesius atlyginimų, o žmonės vis tiek dirba, laukia, nes tiki savo valstybe. Ir ji pasitikėjo savo žmonėmis, kvietė juos dirbti kartu. Kitoje šiemet rengiamoje laidoje apie prelatą Mykolą Krupavičių dr. Audronė Veilentienė kalba apie aistrą, su kokia jis „viską darė, tikrai ne dėl savęs, o dėl Lietuvos". Tokios aistros istorikė dabar nebemato, nes dabar valdžia nuleidžia savo reformas ir turime jas vykdyti, nors jos absurdiškos atrodo profesionalams. Ir parlamentarizmo laikotarpiu žmonės buvo kviečiami: „Mes kuriame savo valstybę, kurkime ją drauge". Ir buvo sugebėta juos paskatinti tam bendram darbui, gal todėl tiek daug pasiekta. Ir ją kūrė tie mano herojai: Leonas, Jurgutis, Dubeneckis, Gustaitis, Frykas, Kudokas, Žemkalnis, Avietėnaitė, Tumėnienė ir visi kiti, sugrįžę po karo iš visų pakampių, alkani, basi. Sukūrė tokią Lietuvą, kad net Putvinskio gatvėje Monmartro žibuoklėmis pakvipo. Parodykite kitą tokią valstybę, kur nemokėtų mėnesiais algų, o visi toliau dirbtų savo darbą... Taigi svarbiausia - meilė savo kraštui, žmonių tikėjimas, idealizmas ir vizija.

O kas jų gyvenime buvo tikėjimas?

Iš mano herojų gal tik vienas kitas cicilikas pasitaikė. Gal ne visų jų gyvenimo kredo buvo kaip prelato Mykolo Krupavičiaus: „Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau. Artimą savo - kaip pats save. O Tėvynę - už save labiau". Bet manau, tikėjimas buvo viena jų stiprybės versmių.

Ar 29 televizijos laidų ciklas jau aprėpė Laikinosios sostinės fenomeną?

Čia pasaka be galo... Kuo tolyn į mišką, tuo daugiau medžių. Iš vienos temos, kaip sudaužyto veidrodžio, pažyra daugybė kitų. Iš pradžių buvo sumanyta pasakoti tik apie architektūrą, bet, kaip sakė Platonas, „Miestas - ne sienos, o žmonės". Taigi po pirmųjų penkių pilotinių laidų, kai 2017 metais Spaudos, radijo ir televizijos fondas parėmė dar 12, pasiteisino sprendimas pasakoti apie Kauną per žmonių istorijas. Netgi „Petrašiūnų panteonas" yra ne tik to žemės lopinėlio, bet jame besiilsinčių žmonių istorijos.

Ką dar labai norėtume pridėti, papasakoti?

Kai kuriuos filmukus perkurti, papildyti, kurti antrą, trečią dalį. Negalime leisti sau tokios prabangos filmuoti kelias dienas, kelis pašnekovus, laukti tinkamo apšvietimo, metų laiko, daryti vaidybinius intarpus, kurti animaciją. Ne visą reikalingą medžiagą randi iš karto. Befilmuojant vieną temą, sužinai daugybę papildomos informacijos kitoms. Rengiant filmą apie scenografą Liudą Truikį (jį teko laimė sutikti Nacionaliniame, tada dar Valstybiniame Operos ir baleto teatre, kai jis statė savo nemirtingąjį „Don Karlą") liko daug nepanaudotos medžiagos apie operos solistę Marijoną Rakauskaitę. „Mes atpažinome vienas kitą ir neturėjome kito pasirinkimo, kaip nebūti kartu", - sakė L. Truikys. Pasiūliau režisieriui Justinui Lingiui nufilmuoti dar vieną vienintelį sinchroną ir bus dar vienas filmas, tiksliau, filmukas apie scenografo mūzą, gyvenimo draugę, operos primadoną M. Rakauskaitę jau kitam ciklui - „Vyrų šešėlyje". J. Lingys sutiko ir gimė atskiras pasakojimas, bet tarsi pratęsiantis ir papildantis pirmąjį apie Liudą Truikį.

Kaip renkate medžiagą scenarijams?

Visais įmanomais būdais: bibliotekos, archyvai, muziejai, neišsenkančios versmės - pašnekovai.

Kas svarbiausia, norint sukurti, parodyti asmenybės portretą, miesto gyvenimo etapą?

Nuosekliai, įdomiai ir nenuobodžiai papasakoti žmogaus istoriją, nenukrypstant į smulkmenas, atskleidžiant esminius asmenybės bruožus, istorines aplinkybes, turėjusias įtakos svarbiausiems gyvenimo pasirinkimams. Dabar labai didelis dėmesys skiriamas Kaunui, jo praeičiai, daug kas kuria apie tas pačias istorines asmenybes. Svarbu savaip jas pamatyti ir savu kampu parodyti.

Scenarijaus kūrimas apie istorinę asmenybę ir šiandienos žmogų, miesto fenomeną labai skiriasi? Detalizuokite...

Apie šiandieną dar daug ką gali pašnekinti. Istorijos toliuose blanksta ne tik kūrusieji Lietuvą, bet ir mažėja jų giminaičių ir artimųjų. O kai randi prisimenančius ir galinčius, jei ne savo akimis matytus įvykius, bent vaikystės prisiminimus papasakoti, tai džiaugiesi dvigubai. Taip buvo su Magdalenos Avietėnaitės dukterėčia Valentina Gustainyte, stebukladario baltu chalatu Vl. Kuzmos dukterėčia Kuzmaite-Norkevičiene ir kitais. Didelė vertybė - befilmuojant rasti, sutikti žmonės, kurie po kruopelytę renka, saugo informaciją ir ja dalinasi su mumis, žurnalistais. Tik jie nematomi - tie muziejų, bibliotekų, archyvų darbuotojai. Puikūs filmų dalyviai - istorikai dr. A. Veilentienė, dr. V. Rakutis, I. Jakubavičienė, R. Minevičius, G. Ramoška, prozininkė, muziejininkė A. Ruseckaitė, VDA docentas H. Šabasevičius, nepakartojama pašnekovė L. Truikio ir M. Rakauskaitės namų muziejininkė Rasa Jonė Ruibienė ir daug kitų. Kol gyva mūsų atmintis, kol yra jos saugotojų, tol gyvi ir tie, kurie per tokį trumpą laiką nuo pamatų sukūrė tokią gražią mūsų Lietuvą. Dėl tos edukacinės filmukų vertės ir verta stengtis, kad jaunimas, nors akies krašteliu pamatęs juos, toliau tęstų Lietuvos kūrimą.

Kaip atrenkate, derinate faktus? Juk apie daugumą ryškių asmenybių sklando nemažai gandų, yra gana prieštaringų gyvenimo faktų, jų vertinimų?

Derinu ne faktus. Labai kruopščiai derinu tekstus, pašnekovų mintis, kad užkadrinis tekstas nekartotų sinchrone girdėtų. Faktus, jei yra galimybė, tikrinu, klausiu bent dviejų istorikų. Šis mokslas jau skęsta ūkuose, yra plati dirva interpretacijoms. Kaip sakė nuostabi mūsų talkininkė, dalyvavusi keliose laidose apie tarpukario dailininkus, apie pasaulines 1937 metų Paryžiaus ir 1939 metų Niujorko parodas, dailės istorikė dr. G. Jankevičiūtė, tą patį paveikslą gali interpretuoti dvejopai - kaip holokausto istorinės atminties pavyzdį ir kaip raudonojo teroro iliustraciją. Tokių pavyzdžių ir ne tik apie paveikslus - ne vienas.

Koks Jūsų kriterijus, ką laidose dera viešinti, ką nutylėti?

Mano herojai jau tokio amžiaus, kada galima viską viešinti, tad nėra jokių tabu. Tai ir sunku, ir lengva. Prieš daugiau kaip 20 metų ruošdama pirmąją savo laidą „Po savo stogu" Kupiškio rajone radau jauną kunigą, su jauna choriste susilaukusį vaikelio. Pavyko prašnekinti tą jauną žmogų. Veiksmas vyko jau nepriklausomybės laikais, bet kunigas su „žmona ir vaiku" dar buvo sensacija. Grįžus iš komandiruotės, į Vilnių iš paskos atvažiavo kunigo sesuo ir paprašė dėl tėvų nerodyti nufilmuotos medžiagos, nes paviešinimas per TV ant visos Lietuvos - baisiau negu rajono žmonių apkalbos. Tuometinė mano valdžia vietoj pagyrimo pasakė: jei įdėsiu tą siužetą, laida neišvys dienos šviesos, t.y. nebus transliuojama. Vėliau tą siužetą atidaviau „Nakvišos" rengėjams: kunigėlis jau buvo metęs kunigystę, dirbo muitinėje, o aš gerai iškaliau tą pamoką, kad mano vienadienė abejotina šlovė neverta nė vienos kito žmogaus ašaros.

Labai nemėgstu (per švelnus žodis), kai klijuojamos etiketės. Visi darome klaidų. Ne visi esame sunkumų kilnotojai, dabar daugiau vadybininkų negu dvasios milžinų. Ne vienas mano herojus buvo priverstas pasirinkti sąžinę arba šeimą, Tėvynę arba emigraciją, Sibirą arba Butyrkų kalėjimą. Laisvės statulos autorius J. Zikaras pasinaudojo iš draugo Vl. Kuzmos išprašytu morfijaus buteliuku, prieš tai draugui vaikais prisiekęs, jei iš Lietuvos netrems, tikrai vaistų negers. O pats Kuzma parvežė saulę iš Maskvos, nes buvo pagrasinta: „Arba šeima į Sibirą, arba būsi deputatas". Ir prarado gyvenimo džiaugsmą. Net dukros pastebėjo, kaip pasikeitė tėvelis: šypsena iki tol nenuslinkusi nuo lūpų, o paskui pasidarė niūrus iš padilbų žvelgiantis tylenis. Atėjo kartą į savo ligoninę, atsigulė ant operacinio stalo, kur tiek ligonių išgelbėjo, ir... numirė 50 nesulaukęs. Tokie dalykai su ta istorija. Su viešinimais ir nutylėjimais.

Televizijos laida - kelių žmonių darbo rezultatas. Kas svarbiausia jas kuriant?

Tikrai ne vieno. Mūsų kūrybinė grupė aš ir trys - operatorius, režisierius, vairuotojas - viename Justino Lingio asmenyje. Dar montuotojai, kurie keičiasi, ir jei reikia, skolinamės vyrišką ar moterišką balsus skaityti užkadriniam tekstui, kurio ne taip jau daug ir būna. Jau ketvirtį amžiaus žemaitis Justinas pakenčia mane, aukštaitę, ir aš jį. Vertėjo retai teprireikia. Svarbu susiklausymas, savo norų neprimetimas kitam.

Kas lemia, ar pavyksta sumanymą įgyvendinti?

Tavo paties pasirengimas, valandos, praleistos archyvuose, bibliotekose, muziejuose. Labai daug priklauso nuo pašnekovų. Be galo džiugu atrasti tuos „deimančiukus". O muziejininkė R. J. Ruibienė, istorikės dr. Audronė Veilentienė, dr. Ingrida Jakubavičienė, dr. Aušra Jurevičiūtė man - ne tik „deimančiukai", bet tikri perlai ir lobių skrynios, kurios turtais jos mielai dalinasi.

Jums pačiai šių laidų scenarijai paliko didelius pėdsakus?

Džiaugiuosi, kad labai daug sužinau ir išmokstu iš savo herojų. Scenografas, dailininkas Liudas Truikys klausdavo savo studentų - „Kas yra Tikėjimas? = TIK+ĖJIMAS". Tai ir yra įdomiausia, ieškoti, rasti, filmuoti, dėlioti. Rezultatas kartais nuvilia. Norisi juk kuo geriau, bet ne viskas pavyksta.

Tad kokie Jūsų ateities planai?

Gyventi įdomiai ir būti laimingai. Neniurzgėti ir nepykti, net jei nebus naujų darbų, naujų projektų. Galiu kaip mano mėgstamas rašytojas Grigorijus Kanovičius rašyti „į stalčių". Dabar, tiksliau būtų pasakius, - „į kompiuterį".

Kaip manote, kas svarbiausia, kad žmogus galėtų sakyti prasmingai gyvenęs?

Kiekvienas tą prasmę savaip mato: vieni vaikuose, kiti darbuose, treti ant bačkos. Nuo pradžių pradžios gyvenimo prasmės eiliniai ir išminčiai, filosofai ir karvedžiai, rašytojai ir poetai ieškojo, ieško ir ieškos. Manau, dažnai ji slypi kasdienėse smulkmenose, visai negiliai. Vieni randa. Kiti ne. Man svarbiausia tiesiog nugyventi tą man dovanų gautą gyvenimą.

Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbėjosi  Daiva ČERVOKIENĖ

 

„XXI amžius"

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-07-19 09:27
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media