Rašyti atsiminimus apie anapilin išėjusį artimą žmogų rizikinga: labai greitai galima nukrypti į pernelyg dažnus sentimentalius nukrypimus arba berti ilgas statistines biografines skaičių ir faktų grandines.

Ką tik pasirodžiusioje Eugenijos Vėlyvienės atsiminimų knygoje "Be Tavęs - su Tavimi" man atrodo to sėkmingai išvengta. Autorė per palyginti trumpą laiką surinko labai daug faktinės medžiagos, draugų, bendradarbių, visuomenės veikėjų prisiminimu apie savo vyrą, žinomą žurnalistą, rašytoją, poetą, mokslininką Joną Vėlyvį.

Tiesiog stebiesi iš Varėnos rajono Rudnios kaimo kilusio paprasto dzūko Jono atkaklumu siekiant mokslo, užsiimant tiriamąja žurnalistika, rašant eilėraščius.

Kaip rašo savo prisiminimuose žurnalistas ir rašytojas Vytautas Žeimantas, Jonas išleido savo eilėraščių knygą "Lūžtvė", romaną "Neleisk mūsų gundyti". Už ši kūrinį apie Vincą Mickevičių Krėvę kūrybiniame konkurse skelbtame Čikagos laikraštyje "Lietuvių balsas" jis laimėjo pirmąją vietą.

J. Vėlyvis apsigynė ekonomikos mokslu disertaciją, dėstė įvairiose mokslo įstaigose.

Su Jonu susipažinau Šiaulių miesto laikraštyje "Raudonoji vėliava". Jis šioje redakcijoje dirbo pramonės skyriuje, aš - kultūros. Pamenu, kai Jonas parsinešė stiklainį betono mišinio ir sakė, žiūrėk, kaip vagia cementą, vien tik smėlis... Tada jis parengė aštrų straipsnį "Iš kur dygsta mūrinukai?". Kai kam teko po to atsisveikinti su postais.

J. Vėlyvis labai mėgo poezija, aš jį kartu kviesdavausi į įvairias kultūrines vakarones. Mačiau, kaip jis entuziastingai plojo miesto kultūros namuose P. Širvio skaitomoms eilėms, V. Daunoro dainoms...

Po kiek laiko J. Vėlyvis su šeima išvyko į Vilnių. Kiek vėliau ir aš. Draugystė nenutrūko ir toliau.

Kai aš dirbau Eltoje, J. Velyvis dažnai užsukdavo pasidomėti žinių naujienomis. Mėgo ir papokštauti. Dainiau, sakė Jis, skelbiu mėnesio konkursą Tau už geras iinformacijas atnešiu krepšį baravykų, o už prastas - tik pakežusius lepšius ir musmires. Ir taip po mėnesio i kabinetą įspurda Jonas su krepšiu "cikrinių" baravykų. Ir duodamas sako. O čia varnalėšos lape - keli lepšiukai ir musmirikės. Tai prizas už prastas info...

Su Jonu dažnai susitikdavau įvairiuose Žurnalistų sąjungos, kitų žinybų renginiuose. Įsiminė išvyka į Kruonio hidroelektrinę, kur Jonas tikrai sublizgėjo savo dalykinėmis žiniomis apie energetiką.

Kitoje išvykoje pas Biržų ūkininkus Jonas vienintelis iš mūsų grupės atpažino laukuose augančias pupas. Jis labai mėgo bendrauti su paprastais kaimo žmonėmis. Kartą linksmoje užstalėje paprastoje sodžiau gryčioje Jonas man mirktelėjo ir tyliai paskaitė kelis posmelius savo eilėraščio:

"Eina pulkas žąsų,

Drąsiai mušdamas koja,

O tarp jų nedrąsiai,

Trypčioja gaidžiai.

Eina pulkas žąsų,

Eina pulkas gaidžių"

Linksmų plaučių, išmintingas ir gabus buvo mano bičiulis Jonas Vėlyvis. Ir knyga apie jį, jo veiklą, šeimą, vaikus - graži kr prasminga atmintis. Ačiū, Tau Eugenija.

Rubrika "Dialogai apie žiniasklaidą" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.