2024 m. balandžio 20 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Dainius Ručinskas: Mano prisiminimai kai dirbau Eltoje korespondentu

2016-02-21
 
Dainius Ručinskas

Dainius Ručinskas

 

Neužmiršiu niekada ir skaudžių įvykių. Man teko su pirmuoju Lietuvos muitinės vadovu Valerijonu Valicku važinėti prie sovietų kariškių nuniokuotų kontrolės postų. O po tokių išpuolių rasdavome sudaužytus televizorius, įrangą, išdegintas patalpas.

    O tą isimintiną liepos nakţì, kai Medininkų muitinės poste žuvo jame buďėję pasieniečiai ir muitininkai aš budėjau Eltoje su redaktore Jadvyga Juršieniene. Pasigirdo skambutis iš pasienio tarnybos, kad Medininkų poste įvyko nelaimė. Nieko nelaukdamas su Lenkijos telegramų agentūros korespondene Alina Kurkus nuvykome į šį postą. Ką išvydome - šiurpu nusakyti. Muitinės vagonėlyje kraujo klanuose gulėjo nušauti pareigūnai, kiti jau buvo išnešti i lauką ir suguldyti ant žemės. Prie jų stovėjo vidaus reikalų ministras Misiukonis, keli policijos pareigūnai. Mums neleido ilgiau būti iįykio vietoje, tad tik grįžę į Vilnių sužinojome žuvusiųjų pavardes. Iki šiol mane šiurpina tos dienos vaizdai.

xxx  

Buvo ir linksmesnių to meto akimirkų. Pamenu, kai prie telekomo pastato stovėjo sovietų tanketės, o mes pro jas važiuodavome į darbą. Vaizdas gana atgrasus. Budint vieną naktį pasigirdo garsus beldimasis į Eltos duris. Nuėjau pažiūrėti, kas ten braunasi. Pasirodė kariškis papulkininkis lydimas dviejų automatininkų.

"Na parodykite, kur ten jūsų aparatūra, kam perduotate žinias", - griežtai pareikalavo karininkas.

. Aš nuveďżiau juos į mažą kompiuterių patalpėlę, kurioje teletaipai kaleno informacijas iš TASS'O. Štai draugas pulkininke (aš specialiai pakėliau jo laipsnį) dabar eina M. Gorbačiovo pranešimas apie situaciją Pabaltijo respublikose. To laukia visi laikraščiai. O to, kad už sienos veikė kiti teletaipai, perduodantys info iš Varšuvos, Norvegijos, Dž. Britanijos, aš neparodžiau.

   Papulkininkis atidavė pagarbą ir pasakęs "tak deržat, rebiata" pasišalino. Tagi šį kartą pavojus mus aplenkė.

xxx  

Laikas bėga greitai. Nepriklausomoje Lietuvoje privatizavimas parodė savo dantis. Iš valstybinės agentūros padarė  UAB. Pirma ją nupirko MG Baltic, vėliau - V. Tomkaus "Respublika". Elta sripriai sumažėjo, susitraukė vos iki 30 darbuotojų. Specialistai nebenori dirbti šioje įstaigoje, menki atlyginimai, smuko jos autoritetas. Elta gęsta, o labai gaila...

xxx

Prisimenu pirmą dieną kai atėjau i darbą, ten būrelis eltiečių linksmai šventė kolegės Vidos gimtadienį. Vertėja Silva lipdama laiptais linksmai užtraukė: "Rodos ir Rodai vargo nebuvo..."

Tuomet Eltos direktoriaus pavardė buvo Roda. Rytojaus diena pasirodė įsakym už linksmybes darbo metu kai kam buvo pareikštos pastabos.

Beje, aš Eltoje norėjau dirbti kultūros skyriuje, bet direktorius Donatas Roda pasakė, kultūrininkų turime sočiai, tad tamstai teks arti tėviškės dirvonus. Taip tapau patyrusio žurnalisto Jono Bagdanskio pavaldiniu. Šis nuoširdus ir reiklus žmogus ramiai smarksoti skyriuje neleisdavo, į savaitę porą karţų tekdavo vykti ir į tolimesnius rajonus. Kai kur dardėdavome su fotokorespondentu Gediminu Svitojumi autobusais, traukiniais, o kartais ir redakcijos "Moskvičiumi" ar "Volga".

xxx

    Prisirinkdavau bloknotus informacijos, o teletaipu perduoti užtekdavo tik puslapį, ar net ir mažiau. Man, pratusiam rašyti apybraižas, pradžioje buvo nemažas šokas. Paskui įpratau.

   Pasitaikydavo ir kuriozinių situacijų. Štai nuvykus į vieną rajoną vakare užkandžiavome pas kolūkio pirmininką kartu su vietine valdžia, buvo ir pirmoji partijos sekretorė. Išvykstant pirmininkas paklausė, gal draugas korespondentas norėtų parsivežti kokį nors suvenyrą atminčiai. Aš juokais atsakiau - gaidžio.

    "O kam jums tas paukštis, ką su juo veiksite?" - nusistebėjo pirmininkas.

    "O gi prisirišiu už kojos ir vaikščiosiu po Tauro kalną. Jeigu kiti gali bindzinėti su šunimis, tai kodėl aš negaliu su gaidžiu" - juokauju toliau.

   Rajono partijos sekretorė šyptelėjo ir paragino pirmininką neužmiršti korespondento noro. Taigi parvažiavus į redakciją rytojaus dieną laukė siurprizas. Iš to kolūkio pirmininko pavaduotojas atvežė žadėtą gaidį, tokį labai stambų, gražiai margą. Ir iš karto paleido ant grindų. Gaidys nepasimetė, patipeno po kambarį, užšoko ant mano stalo, snapu kaptelėjo diktofoną ir suplasnojęs sparnais garsiai užgiedojo "kakariekū!" Subėgo iš gretimų kabinetų kolegos, kvatojosi iki ašarų.

   O pirmininko pavaduotojas ir sako, ar žinai kiek teko močiutės maldauti, kad tokį firminį gaidį atiduotų. Sakė geriau imkit penkias vištutes, tik mano gaidelį Feliksiuką palikit. Teko gaidelį gražinti atgal močiutei ir dar saldainių dėžę gostinčiaus pridėti...

xxx

Per tris dešimtmečius darbo Eltoje metus visko buvo- ir šilto ir šalto patirta. Teko kas pusmetį važinėti į Maskvą Tass'o telegramų agentūroje semtis patirties. Na ką, pasiimi penketą butelių "Dainavos" trauktinės, porą skilanďžių, žmonos Irutės konservuotų karpių stiklainių ir kaip, sakoma - "vperiod" (pirmyn).

Tuo metu agentūroje buvo labai aukštai kotiruojama informacija su kodu "Strana sovietov - novosti dnia" (Tarybų šalis - dienos naujienos). Tai aš nusivežiau ir paleidau informaciją, kad Jonavos azotinių trąšų gamykloje sausį pradėjo veikti stambus daržovių auginimo šiltnamis ir darbininkai jau valgo šviežius pomidorus. Parvykstu užriesta nosimi į Vilnių, o čia staigiai kviečia direktorius Pažūsis ir šypsodamasis ironiškai sako - tai prisidirbai su tuo šiltnamiu vyruti. Skambino pirmasis partijos sekretorius ir sakė, kad įmoņėje veikai tik nedidelis plastmasinis šiltnamiukas ir jokių pomidorų ten neaugina. Imk mano "Volgą"; ir skubai dumk į Jonavą, sukis kaip išmanai. Nuvykstu pas pirmąjį seketorių, šis laido žaibus. Tuo tarpu greta stovintis vyr. Inžinierius B. Lubys ir sako, kad korespondentas ir gerą darbą padarė. Iš Maskvos skambino sąjunginio ministro pavaduotojas ir sakė, kad staigiai skiria, lėšas buitiniam kompleksui statyti. Už tai korespondentui tik padėkoti reikėtų. Tuo tarpu redakcijoje gavau papeikimą, trims mėnesiams pažemino pareigose ir nubraukė ketvirčio premiją.  Po to susitikę su B. Lubiu dažnai prisimindavome šią liūdnai linksmą istoriją.

 

Rubrika "Dialogai apie žiniasklaidą" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2016-04-09 10:59
 
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Cha

2016-03-13 11:58

Pirmyn, Dainiau, į kaimyno pomidorus.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2016-03-01 20:47

Šaunu, Dainiau, rašyk daugiau, man patiko. Kolega, Juodakis, berods, baigė,todėl pats laikas užimti laisvą poziciją, nes ir aš norėsiu šį bei tą apie gamtosaugą, Viktorą Bergą, Gediminą Turą, Kęstutį Balevičių papasakoti, ir dar daug apie ką iš tų laikų "sumesti". Sėkmės Tau, ir geros sveikatos.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Regina M.

2016-02-22 10:55

Tikrai įdomu buvo skaityti. Manau,gerb. Dainius R. dar daug panašių istorijų-atsitikimų ateityje gali papasakoti. Juk yra apie ką...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Česlovas S.

2016-02-22 09:47

Gerb. Dainiau,
itin įdomios istorijos. Lauksime jų daugiau.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media