Archyvas :: ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS TARNYBOS 2013 METŲ VEIKLOS ATASKAITA (1 dalis)
TURINYS
•I. ĮVADAS ...................................................................................................................................3
•II. ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS TARNYBOS VEIKLOS KONTEKSTAS:
•1. TEISĖKŪROS INICIATYVOS ..........................................................................................4
•2. SKUNDŲ NAGRINĖJIMAS IR PAŽEIDIMŲ TYRIMAS .................................................7
•3. NEPILNAMEČIŲ APSAUGA: PAŽEIDIMAI IR JŲ STEBĖSENA ..............................17
•4. EKSPERTINIS VERTINIMAS IKITEISMINIUOSE TYRIMUOSE ..............................23
•III. IŠVADOS IR PASIŪLYMAI ................................................................................................26
•IV. PRIEDAI ................................................................................................................................31
I. ĮVADAS
Keblu kalbėti apie pernykštį derlių, kai šiandien reikia rūpintis nauju vaisiumi. Lygiai taip pat keblu pristatinėti praėjusių metų veiklos ataskaitą, kai šiandien žiniasklaida, o su ja ir visa visuomenė priversta kvėpuoti informacinio karo dūmais, pamažu pratinama prie militaristinių nuotaikų.
Kita vertus, žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos ataskaitos pristatymas yra ne tik pareiga, bet ir galimybė - viena iš nedaugelio - priminti, nuodugniau supažindinti visuomenę su šio pareigūno ir jo komandos veikla, paryškinti tai, kas buvo nepastebėta, neįvertinta arba pervertinta.
Šįkart 2013 metų žurnalistų etikos inspektoriaus ir jo vadovaujamos įstaigos veiklos ataskaita kitokia. Palyginti su ankstesne, ji - trumpesnė. Ne tik dėl to, kad ji teikiama be analitinės apžvalgos, bet todėl, kad ją būtų trumpiau skaityti ir greičiau įvertinti. Ne tik Seimo nariams, bet ir visuomenei, kuri domisi inspektoriaus veikla, žiniasklaidos turiniu ir pati dalyvauja jį kurdama.
Be kasdieninės Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos veiklos 2013 metais buvo žengti pirmieji žingsniai vykdant įstaigos strateginiame veiklos plane numatytą prioritetą - reorganizuoti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą į Žmogaus teisių apsaugos žiniasklaidoje kontrolieriaus įstaigą, siekiant veiklos principų suderinimo su kitų Seimui atskaitingų pareigūnų (kontrolierių) ir jų vadovaujamų institucijų veiklos principais. Ne visi šie žingsniai buvo sėkmingi ir suprasti. Jei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos perkėlimas į aukštesnę grupę Seimui pasirodė nepagrįsta užgaida, tai žurnalistų etikos inspektoriaus parengtas (šioje ataskaitoje pateiktas kaip priedas) Lietuvos Respublikos žmogaus teisių apsaugos žiniasklaidoje kontrolieriaus įstatymo projektas - akibrokštas žurnalistų bendruomenei.
Nemalonių staigmenų pateikė teismų praktika bylose dėl inspektoriaus priimtų sprendimų - pakeista daugiau nei dešimtmetį galiojusi praktika dėl termino, per kurį žurnalistų etikos inspektorius priimdamas sprendimą turi taikyti įspėjimą viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui), nors Visuomenės informavimo įstatyme toks terminas niekada nebuvo nustatytas, o teismas iki minėtos nutarties priėmimo nebuvo priėjęs išvados, jog tokio termino nebuvimas įstatyme yra teisės spraga.
Tačiau veiklos ataskaitos duomenų pagrindu galima daryti ir ne vieną pozityvią išvadą: mažėja pastebėtų ir inspektoriaus išnagrinėtų visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, siekiama daugiau konsultuotis, daugėja rekomendacijų, netinkamas turinys internete šalinamas greičiau ir dažniau, o pastebimas rečiau.
Šiandien yra galimybių kurti rimtą, vertybėmis paremtą, objektyvų, visuomenei naudingą turinį, bet jos tampa vis mažiau patrauklios arba vis sunkiau įgyvendinamos. Bėda ta, kad ir vienu, ir kitu atveju galimybes lemia pinigai. Jei ne iš karto, nulemia palaipsniui.
Tačiau vilties sulaukti geresnio turinio suteikia net ir maži dalykai, ypač, kai nuo jų priklauso dideli.
2013-ieji galėtų vadintis etikos kodeksų metais. Kad socialinių tinklų valdytojai labiau rūpinasi (arba rodo, kad rūpinasi) savo tinkluose laikomos ir skelbiamos informacijos taisyklėmis ir etika - anokia naujiena. Tačiau praėjusiais metais viešai apie savo etikos taisykles prabilo ne tik naujienų agentūra BNS (2013-03-01), portalas „Delfi" (2013-09-18) ir Lietuvos žurnalistų sąjunga (2013-10-04), viešai deklaruodami savo etikos principus ir taisykles. Progos pasiskelbti apie įsipareigojimus kurti etišką interneto turinį, atsakingą dalinimąsi informacija nepraleido ir moksleiviai, kurie „Saugesnio interneto" dienos (2013-02-05) renginyje priėmė „Garbingo elgesio internete kodeksą".
Jau šiandien nusimato ir didelis iššūkis ateičiai - vaikus nuo mažens šviesti mokant kritiškai vertinti, atsirinkti informaciją, ugdant atsparumą viešajai, o ypač užsakomajai informacijai. Ar tai bus tik Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos prioritetas, nežinia, tačiau kaip ir nepilnamečių apsaugos požiūriu, per daug institucijų tokiai veiklai nebus.
___________________
II. ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS TARNYBOS VEIKLOS KONTEKSTAS
1. TEISĖKŪROS INICIATYVOS
Pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutarimu patvirtintus Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos nuostatus inspektoriaus ir jo vadovaujamos tarnybos misija - (1) užtikrinti, kad visuomenės informavimo srityje būtų gerbiamos žmogaus teisės ir laisvės, (2) ugdyti visuomenės pilietiškumą, kritišką požiūrį į visuomenės informavimo procesus, (3) kelti visuomenės teisinį sąmoningumą, žmogaus teisių suvokimą, (4) puoselėti darnius viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų santykius su visuomene, (5) skatinti viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų atsakomybę. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos strateginis tikslas - žmogaus teisių apsauga visuomenės informavimo priemonėse. Be kita ko, pagrindinės šios tarnybos veiklos kryptys (sritys) ir uždaviniai: 1) asmenų skundų (pareiškimų) nagrinėjimas ir visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų tyrimas; 2) viešosios informacijos stebėsena ir analizė; 3) viešosios informacijos ekspertizė; 4) bendradarbiavimas su kitomis institucijomis, visuomenės švietimas ir konsultavimas; 5) pasiūlymų dėl įstatymų ir kitų teisės aktų projektų rengimas ir teikimas[1].
Ne tik pirmiau aptartos teisinės nuostatos, bet ir praktinė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos veikla netapo dingstimi 2013 metais šią įstaigą priskirti aukštesnei - II (antrajai) valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų grupei[2], į kurias atsižvelgiant Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu nustatomos valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijos. Motyvai išliko panašūs, kaip ir 2008 metais - įstaigos veikla (nežinia kodėl) turi būti vertinama pagal kriterijų - dalyvavimas formuojant daugiau kaip vienos valdymo srities valstybės politiką ir jos įgyvendinimas. Išvados rengėjų teigimu, atsižvelgiant į tai, kad institucija dalyvauja formuojant valstybės politiką ir ją įgyvendina tik vienoje valdymo srityje - žmogaus teisių apsauga visuomenės informavimo priemonėse, įstaigos veikla bendrai vertintina 160 balų[3].
Nors galimybę įvertinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos veiklą turėjo ir Vyriausybė[4], taip ir liko neaišku, kodėl šios įstaigos veikla nebuvo vertinama pagal kitą aktualų kriterijų - skundų nagrinėjimas dėl pareigūnų ir kitų asmenų veiksmų ar neveikimo, dėl kurių gali būti pažeistos asmens teisės, laisvės ar teisėti interesai, kuris argumentuotai aptartas Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto parengtame Seimo nutarimo projekto aiškinamajame rašte. Galbūt dėl to, kad pagal šį kriterijų bendra balų suma būtų 180 ir įstaiga turėtų būti perkeliama į aukštesnę sąrašo grupę, kurioje yra kitos savo veikla ir statusu analogiškos Seimui atskaitingos institucijos: Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, Lygių galimybių kontrolieriaus įstaiga. Tiesa, nei šių institucijų, nei ką tik įsteigtos Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus įstaigos priskyrimas II grupei nesukėlė tiek daug diskusijų ir abejonių.
Dar viena 2013 metų teisėkūros iniciatyva taip pat susijusi su Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos veikla - parengti specialaus įstatymo, nustatančio žurnalistų etikos inspektoriaus ir jo vadovaujamos tarnybos statusą, veiklą ir funkcijas (įgaliojimus), projektą, siekiant veiklos principų suderinimo su kitų Lietuvos Respublikos Seimui atskaitingų pareigūnų (kontrolierių) ir jų vadovaujamų institucijų veiklos principais. Atsižvelgiant į tai, 2013 metų pabaigoje parengtas ir suinteresuotų institucijų bei visuomenės pastaboms pateiktas Lietuvos Respublikos žmogaus teisių apsaugos žiniasklaidoje kontrolieriaus įstatymo projektas[5].
Įstatymo projekto tikslas - ne tik pakeisti veiklos objekto ir realijų nebeatitinkantį žurnalistų etikos inspektoriaus pavadinimą į žmogaus teisių apsaugos žiniasklaidoje kontrolieriaus akcentuojant žmogaus teisių apsaugą visuomenės informavimo priemonėse kaip strateginį šios įstaigos veiklos tikslą, bet ir išsamiau nustatyti šio pareigūno veiklos teisinius pagrindus, įgaliojimus (funkcijas) patikslinant skundų tyrimo ir sprendimų priėmimo procedūrą, įtvirtinant senaties terminą atliekamiems tyrimams, kaip vieną iš tyrimo nutraukimo pagrindų numatant taikos sutarties sudarymą tarp ginčo šalių ir kontrolieriaus, praplečiant jo įgaliojimus savo iniciatyva pradėti tyrimą, pakeičiant ir patikslinant kontrolieriaus skyrimo tvarką ir atleidimo iš pareigų pagrindus. Šįkart aptariama iniciatyva ne(pa)tiko žurnalistų bendruomenei.
Žurnalistų profesinės bendruomenės akimis, inspektorius projekte padarė klaidą, nes pasiūlė „žurnalistus laikyti apsimelavusiais, kol jie neįrodė priešingai"[6]. Tačiau tokios klaidos projekte nėra, kadangi žurnalisto (viešosios informacijos rengėjo) teisę skleisti informaciją saisto pareigos[7]. Tiesos įrodinėjimo pareiga ir iš jos kylanti prezumpcija - ne naujos kategorijos, nepaisant to, kad jos pasiūlytos naujo įstatymo projekte: jomis nuo pat pradžių remiamasi tiriant suinteresuotų asmenų skundus, jomis vadovaujasi ir teismas, nagrinėdamas civilinius ginčus dėl asmens garbės ir orumo, dalykinės reputacijos pažeidimo. Priešingu atveju, t. y. neįrodžius, kad skleidžiama informacija yra teisinga, būtų laikoma, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės.
Lietuvos žurnalistų sąjungos vadovo įsitikinimu, ateityje žurnalistų etikos inspektorius turėtų veikti plačiau, t. y. ne tik nagrinėti skundus, bet ir teikti rekomendacijas, pats nuspręsti, kada pažeistas visuomenės interesas, kada reikia stoti jį ginti. Tuo neabejoja ir inspektorius. Todėl ne tik inicijuotame projekte, bet ir praktikoje yra sprendžiamos šios ir kitos problemos: nuo 2010 metų inspektoriaus veikloje aktyviau imta taikyti mediacija siekiant kilusį ginčą išspręsti taikiu susitarimu netaikant poveikio priemonių, galinčių sukelti reikšmingas ekonomines pasekmes, žiniasklaidos atstovai nuolat konsultuojami, teikiamos rekomendacijos jų veiklai aktualiais klausimais.
Suvokiant, kad apčiuopta detalė be viso konteksto yra įvertinta kaip pavojinga tendencija, tenka tik apgailestauti, kad pareiga įrodyti paskleistą tiesą tarp žurnalistų ir kai kurių jų profesijos atstovų išvirto į nepasitikėjimą pačiais žurnalistais ir jų skleidžiama informacija. Juk žiūrint giliau, pareiga pagrįsti informaciją kyla iš bendro visuomenės informavimo imperatyvo skleisti tikslią ir teisingą informaciją, o ir žurnalistų bendruomenė dar ne taip seniai patvirtino Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą suvokdama, kad svarbiausia žurnalisto pareiga yra gerbti tiesą ir visuomenės teisę į tiesą.[8] Gal nuo 2005 metų kažkas pasikeitė?
Tiesa dažnai gimsta diskusijose. Pagarba taip pat. Šia proga Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba 2014 metais aptariant minėtą įstatymo projektą tikisi iš žurnalistų bendruomenės ne tik vienakrypčių pastabų, bet ir kūrybingos diskusijos.
Trečiąją Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos teisėkūros iniciatyvą perėmė Lietuvos Respublikos Seimo narys A. Anušauskas, kuris inspektoriaus pasiūlymo (jis buvo pateiktas kartu su 2012 metų veiklos ataskaita) pagrindu 2013-10-29 Seime įregistravo Visuomenės informavimo įstatymo 24 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą[9].
Šio teisės akto projekto tikslas - pakeisti ir papildyti viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų nuosavybės santykių deklaravimo tvarką, t. y. nustatyti platesnį deklaruojamų duomenų spektrą ir tokiu būdu užtikrinti skaidresnę ūkio subjektų, veikiančių visuomenės informavimo srityje (viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų), veiklą. Projektu siūloma numatyti pareigą viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams teikti tokius duomenis apie save: 1) pavadinimą ir kodą; 2) valdomos visuomenės informavimo priemonės pavadinimą; 3) telefono numerį ir elektroninio pašto adresą; 4) registracijos adresą; 5) valdymo organus ir vadovaujančius asmenis; 6) už valdomos visuomenės informavimo priemonės turinį atsakingo asmens vardą ir pavardę, jei už turinį atsako ne vadovaujantis asmuo; 7) dalyvių (akcininkų) sąrašą, jame nurodant dalyvių (akcininkų): vardus ir pavardes (jei dalyvis juridinis asmuo, juridinio asmens pavadinimą); asmens kodą (jei dalyvis juridinis asmuo, juridinio asmens kodą); turimo turto dalį (proc.) arba akcijų skaičių; subjektų dalyvius, jei dalyviai (akcininkai) yra Lietuvos Respublikoje arba užsienio valstybėje registruoti juridiniai asmenys ar jų filialai; 8) informaciją apie turtinius santykius ir (ar) jungtinę veiklą, siejančią su kitais juridiniais asmenimis; 9) informaciją apie padarytą visuomenės informavimo sritį reglamentuojančio įstatymo ar kito teisės akto pažeidimą ir už jį kompetentingos institucijos skirtą sankciją; 10) suvestinius finansinės apskaitos duomenis; 11) licencijos išdavimo datą ir numerį (jei juridinis asmuo verčiasi veikla, kuriai pagal Visuomenės informavimo įstatymą privaloma turėti licenciją); 12) leidinio tiražą ir kitus leidybinius duomenis (jei juridinis asmuo pagal Visuomenės informavimo įstatymą privalo juos turėti ir (ar) nurodyti); 13) informaciją apie gautas pajamas iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų bei politinių partijų reklamos ir užsakomųjų straipsnių; 14) informaciją apie gautą paramą, jeigu ji viršija 10 bazinių socialinių išmokų dydį, nurodant šios paramos dydį ir šaltinį. Projekte, be kita ko, siūloma, kad šie duomenys būtų pateikiami saugiu elektroniniu būdu per Viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinę sistemą (toliau - informacinė sistema), kurioje šie duomenys (išskyrus fizinio asmens kodą) būtų skelbiami viešai ir neatlygintinai. Siūloma įtvirtinti, kad informacinės sistemos valdytojas būtų Kultūros ministerija, tvarkytojas - VĮ Registrų centras. Svarbu pabrėžti ir tai, kad projektas yra reikšmingas antikorupciniu požiūriu - jis tiesiogiai susijęs su Nacionalinės kovos su korupcija 2011-2014 metų programos 8.3 ir 8.4 priemonėmis[10], kurios šiuo metu vis dar yra neįgyvendintos.
2. SKUNDŲ NAGRINĖJIMAS IR PAŽEIDIMŲ TYRIMAS
Šios ataskaitos duomenys dar kartą patvirtina, kad žurnalistų etikos inspektoriaus veikla peržengia tradicinės žiniasklaidos rėmus. Šiandien inspektoriui teikiamuose skunduose vis rečiau minimi laikraščių puslapiai ar tradiciniu būdu transliuojamos televizijos programos. Nors šiandieninis žiniasklaidos vartotojas turi galimybę sekti periodinio leidinio ar televizijos programos turinį internete, vis daugėja nusiskundimų dėl specifinio interneto turinio - socialinių tinklų paskyrų, interneto dienoraščių, skundų forumų, kurių turinį kontroliuoti dažniausiai teisę turi pats viešosios informacijos rengėjas (paskyros turėtojas, elektroninio skundo ar internetinio dienoraščio autorius).
Neatsitiktinai šioje ataskaitoje greta tradicinių visuomenės informavimo priemonių rūšių išskiriami socialiniai tinklai - skundai dėl juose paskelbtos informacijos 2013 metais sudarė 5 proc. arba 11 iš 234 (žr. 3 diagramą, 11 psl.). Skundų dėl internete paskelbtos informacijos skaičius ataskaitiniu laikotarpiu išliko panašus kaip ir 2012 metais - 112 iš 234 (arba 48 proc.).
Visuomenės informavimo įstatyme nustatyta visuomenės informavimo priemonės sąvoka yra pakankamai plati ir apima didelį spektrą priemonių, kuriomis viešai skleidžiama informacija[11]. Esminė užduotis vertinant viešą turinį - ne priskirti konkrečią priemonę visuomenės informavimo priemonių kategorijai, o nustatyti atsakingą asmenį. Ypač tada, kai jis apie save nepateikia duomenų arba šie duomenys neatitinka objektyvios tikrovės.
Štai spręsdamas ginčą dėl socialiniame tinkle (Facebook) viešai paskelbtos informacijos, inspektorius sprendime pažymėjo, kad šio tinklo paskyra tiek turinio, tiek formos aspektu nėra tradicinė visuomenės informavimo priemonė, tačiau įvertinus informacinių technologijų plėtrą, spartų jų vystymąsi ir šio proceso nulemtą visuomeninių santykių kaitą, konstatuotina, kad pagal informacijos viešumą, sklaidą, prieinamumą, veiklos metodus ir galimybę kontroliuoti informaciją, socialinio tinklo paskyra atitinka informacinės visuomenės informavimo priemonės kriterijus. Nepaisant to, kad socialinio tinklo paskyros ir jos valdytojo veikla bei teisinis statusas nėra specifiškai reglamentuoti Visuomenės informavimo įstatyme, tai nesudaro pagrindo teigti, jog socialinio tinklo paskyros valdytojas apskritai yra eliminuojamas iš teisinio reguliavimo sferos arba kad toks asmuo pagal vykdomą veiklą negali būti prilyginamas viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui), o jo valdoma paskyra - visuomenės informavimo priemonei. Todėl paskyros valdytojo, kuris taip pat yra viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, veiklai tam tikra apimtimi yra taikomos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, numatančios viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų teises ir atsakomybę. Priešingas vertinimas sudarytų prielaidas tokioms situacijoms, kai dėl nepakankamo socialinio tinklo paskyros specifikos įvertinimo visuomenė ir (arba) atskiri jos nariai nebus apsaugoti nuo informacijos, kurią skleisti draudžia įstatymai.[12]
Nustatyti asmenį, atsakingą už internete paskelbtą turinį, žurnalistų etikos inspektorius gali ne visada. Šiuo klausimu itin svarbu, kad tarp institucijų, kurioms pagal Elektroninių ryšių įstatymo 77 straipsnį elektroninių ryšių tinklus ir (arba) paslaugas teikiantys ūkio subjektai nedelsdami privalo pateikti informaciją, žurnalistų etikos inspektoriaus nėra. Dėl šios priežasties dalis inspektoriaus tyrimų dėl interneto turinio, kai nėra galimybės nustatyti atsakingą asmenį, lieka iki galo neužbaigti.
Klausimas, kas yra viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas, svarbus ne tik pirmiau aptartu aspektu. Ne mažiau svarbu, kas pagal įstatymą gali būti viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas, o kas - ne. Šiuo atveju norėti nelygu galėti.
Savivaldybės institucijų ir įstaigų dalyvavimą visuomenės informavimo procesuose žurnalistų etikos inspektorius ataskaitiniu laikotarpiu sprendė atlikdamas tyrimą dėl Druskininkų savivaldybės įstaigų leidžiamo leidinio „Mano Druskininkai". Tyrimas pradėtas gavus kitų dviejų Druskininkuose leidžiamų laikraščių - „Druskonis" ir „Druskininkų naujienos" - atstovų skundus.
Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalimi[13] įstatymų leidėjas apibrėžė draudimą valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms būti viešosios informacijos rengėjais (leisti laikraščius, kurti laidas ir panašiai). Išimtis numatyta tik mokslo ir mokymo įstaigoms. Šia išimtimi pasinaudojo Druskininkų savivaldybės institucijos ir įstaigos.
Atlikęs tyrimą dėl leidinio „Mano Druskininkai" leidybos, inspektorius nustatė, kad oficialiai (de jure) šio leidinio leidėjas ir viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) yra švietimo (mokymo) įstaiga Druskininkų švietimo centras, tačiau iš tiesų (de facto) - ir Druskininkų savivaldybės taryba, savivaldybės administracijos direktorius bei savivaldybės administracija. Tyrimo metu Druskininkų švietimo centras teigė, kad jis yra vienintelis leidinio leidėjas, tačiau inspektoriaus surinkti duomenys rodė ką kita. Be to, inspektorius nustatė, jog leidinys „Mano Druskininkai" pagal formą yra vietinis laikraštis, kurio turinys neapsiribojo informacijos, susijusios su švietimo (mokymo) funkcijos teikimu, skleidimu - jame skleista verslo subjektų reklama, televizijos programos, informacija apie šventinius renginius, politikų sveikinimai, asmeniniai skelbimai, grupinius ir politinius interesus tenkinanti bei politinės reklamos požymių turinti informacija[14]. Druskininkų švietimo centras tokios informacijos sklaidą teisino nurodydamas, kad Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalis konkrečiai nenustato reikalavimų, susijusių su mokslo ir mokymo įstaigų skleidžiamos informacijos turiniu. Tačiau toks argumentas inspektoriaus neįtikino. Kadangi iš visų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų tik mokslo ir mokymo įstaigoms numatyta galimybė būti viešosios informacijos rengėjais, vadovaujantis protingumo principu, akivaizdu, kad ši išimtis yra susijusi su mokslo ir mokymo įstaigų specifika, t. y. jų egzistavimo pagrindu ir tikslu. Mokslo institucijų egzistavimo pagrindas ir esminiai tikslai yra aukštojo išsilavinimo teikimas, mokslinių tyrimų atlikimas ir eksperimentinė (socialinė, kultūrinė) plėtra, o švietimo (mokymo) įstaigų - švietimas. Siekdamos tinkamai įgyvendinti šiuos tikslus, mokslo ir mokymo įstaigos turi turėti galimybę leisti knygas, mokslinius žurnalus, laikraščius, kitaip tariant būti viešosios informacijos rengėjais. Būtent dėl to jų atžvilgiu nustatyta įstatymo išimtis. Tačiau ši išimtis dar nereiškia, kad mokslo ir mokymo įstaigų leidiniuose gali būti bet kokia informacija. Mokslo ir mokymo įstaigos joms suteikta teise (būti viešosios informacijos rengėjais) turi naudotis sąžiningai ir tinkamai - šių įstaigų rengiama ir skleidžiama informacija turi atspindėti jų paskirtį ir tikslą. Kadangi aptariama įstatymo nuostata plačiau apie šiuos tikslus nekalba, ši aplinkybė tapo pagrindine Druskininkų švietimo centrui ir kitiems Druskininkų savivaldybės subjektams apskundžiant inspektoriaus priimtą sprendimą.
Skundo pateikimas teismui stabdo inspektoriaus sprendimo galiojimą (vykdymą), bet neturi galios įstatymų leidėjui. Todėl susiklosčiusi situacija - gera proga Seimui griežčiau sureguliuoti savivaldybių, valstybės institucijų ir įstaigų, taip pat bankų norą dalyvauti visuomenės informavimo ir jos nuomonės formavimo procesuose. Bandymų pakeisti aptariamą teisinį reguliavimą Seime buvo. Nauja iniciatyva - Seimo nario J. Razmos įregistruotas įstatymo projektas[15], kuriuo siekiama pažaboti savivaldybių institucijų dalyvavimą visuomenės informavimo procesuose.
Inspektoriaus nuomone, problemą būtų galima spręsti ir kitaip - tikslinant ne subjektą (kas gali būti viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas), bet objektą (kokį leidinį subjektas gali leisti).
Lietuvos miestų ar rajonų savivaldybių administracijų ir žiniasklaidos atstovų santykius aštrino ne tik noras uzurpuoti viešąją erdvę ir palaužti nuolatinius valdžios kritikus, bet ir sunkios ekonominės sąlygos, didėjanti konkurencija. Kalbant apie konkurenciją, Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybės ir savivaldybių institucijos kontroliuoja, kad būtų išsaugotas visuomenės informavimo pliuralizmas ir sąžininga konkurencija. Tačiau kaip šią įstatymo nuostatą supranta kai kurių Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybės institucijos ir įstaigos, rodo ne tik minėtas Druskininkų atvejis. Regionuose tarp vietinės valdžios ir žiniasklaidos pakilusi įtampa išprovokavo daugiau nei įprastai vietos valdžios atstovų skundų. Jais siekta apginti tiek savivaldybių pareigūnų garbę ir orumą, tiek pačių savivaldos institucijų dalykinę reputaciją. Tačiau kas padidėjo - žiniasklaidos kritika (agresyvumas) ar savivaldybės institucijų / pareigūnų jautrumas? Į šį klausimą atsakymus diktuoja tyrimų rezultatai: tik 3 skundai iš 12 (arba 25 proc.) žurnalistų etikos inspektoriaus buvo įvertinti kaip pagrįsti. Likusioji dalis - 75 proc. vietos valdžios atstovų pretenzijų regioninei žiniasklaidai atmestos kaip nepagrįstos. Didžiausia regioninės žiniasklaidos kritika teko jau minėtos Druskininkų savivaldybės ir Švenčionių rajono savivaldybės pareigūnams. Vis dėlto nei vienas iš šių savivaldybių atstovų pateiktų skundų (abi jų pateikė po 3) nepripažintas pagrįstu.
Bendrai apžvelgiant 2013 metais Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje gautus skundus ir jų nagrinėjimo rezultatus galima daryti išvadą, kad pažeidimų, palyginti su 2012 metais, mažėjo. Nors beveik nekito garbės ir orumo, privatumo pažeidimų skaičius, reikšmingai - 32 proc. - sumažėjo kitų pažeidimų. Be to, 25 proc. daugiau skundų pripažinti nepagrįstais (žr. 4 diagramą, 12 psl.).
Dažniausi asmens teisės į privatų gyvenimą pažeidimai konstatuoti, kai be asmens sutikimo skleidžiama informacija apie asmens sveikatą, asmens vardą, pavardę, gyvenamosios vietos adresą, kitus asmens duomenis, nuotraukos, fotografuojami (filmuojami) vaikai ir jų nuotraukos skelbiamos be tėvų sutikimo. Vis dėlto privatumo pažeidimų nebuvo nustatyta nei vienu iš atvejų, kai į žurnalistų etikos inspektorių kreipėsi viešieji asmenys, teikdami skundus dėl savo ir jų šeimos narių asmens duomenų (vardų, pavardžių, informacijos apie jų ir jų šeimos turtą) paskelbimo interneto portale www.rekvizitai.lt, skiltyje „Deklaracijos".
Inspektorius nustatė, kad duomenys apie pareiškėjus buvo paimti iš specialaus (oficialaus) „Valstybės žinių" priedo, kuriame, vadovaujantis Gyventojų turto deklaravimo įstatymu (toliau - įstatymas), skelbiami Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo narių, Ministro Pirmininko, ministrų, Vyriausybės kanclerio, viceministrų, savivaldybių tarybų narių, Valstybės kontrolės valstybės tarnautojų ir kitas įstatyme įvardytas pareigas ėjusių gyventojų bei jų šeimų narių turėto turto deklaracijų pagrindiniai duomenys. Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodytas pareigybių sąrašas, be to, nustatyta, kad šias pareigas ėjusių asmenų ir jų šeimos narių deklaracijų duomenys yra skelbiami be šių asmenų rašytinio sutikimo. Šiems asmenims įstatymas nustato prievolę Centriniam mokesčių administratoriui pateikti turto deklaracijas, kurių duomenų išrašai kasmet, skaidrumo (viešumo) tikslu, viešai skelbiami oficialiame leidinyje. Įstatymu apibrėžus turto deklaracijų (išrašų) duomenų viešumą, inspektorius pažymėjo, kad viešas tokios informacijos skelbimas yra susijęs su visuomenės teise žinoti, kontroliuoti, vertinti ir analizuoti valstybės institucijų, pareigūnų ir tarnautojų veiklą, tokiu būdu užtikrinant šių asmenų priimamų sprendimų skaidrumą ir sąžiningumą. Atsižvelgdamas į tai inspektorius padarė išvadą, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), informuodamas visuomenę, turėjo teisę perspausdinti, sisteminti, vertinti, analizuoti ir pateikti grafinius turto deklaracijų duomenų išrašų palyginimus, nepaisant to, kad atlikti duomenų tvarkymo veiksmai prisidėjo prie platesnės duomenų sklaidos. Žurnalistų etikos inspektorius nustatė, kad šiuo atveju esminis dalykas yra tai, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paskleidė (tvarkė) oficialaus šaltinio viešai paskelbtą informaciją ir papildomas šios informacijos tvarkymas pakeičiant jos formą ir papildant turinį nesudaro pagrindo viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) taikyti atsakomybę.
2012 metų ataskaitoje žurnalistų etikos inspektorius pabrėžė mediacijos taikymo reikšmę tiriant asmenų skundus. Tačiau Visuomenės informavimo įstatymas šiuo metu nereglamentuoja taikaus ginčų sprendimo galimybės inspektoriui nagrinėjant skundus dėl jo kompetencijai priskirtų klausimų. Tais atvejais, kai tarp pareiškėjo ir viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) kilusį konfliktą tarpininkaujant inspektoriui pavyksta išspręsti abi puses tenkinančiu būdu, nelieka prasmės toliau tęsti administracinę skundo nagrinėjimo procedūrą. Matydamas mediacijos taikymo reikšmę, inspektorius parengtame Žmogaus teisių apsaugos žiniasklaidoje kontrolieriaus įstatymo projekte pasiūlė nustatyti inspektoriui papildomą teisę - siūlyti ginčo šalims sudaryti taikos sutartį. Taikių susitarimų skaičius 2013 metais buvo mažesnis nei 2012-aisiais - 5 .
Per ataskaitinį laikotarpį toliau gerėjo bendras inspektoriaus sprendimų įvykdymo rodiklis: viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) dažniau skelbė inspektoriaus sprendimais reikalautus viešosios informacijos paneigimus, rezoliucines sprendimų dalis, šalino kitus nustatytus pažeidimus, taip pat rečiau inspektoriaus sprendimus skundė administraciniam teismui .
2013 metais Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo apskųsta 18 žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimų (12 proc.). Tais pačiais metais apeliacinėje instancijoje dėl inspektoriaus sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo buvo išnagrinėta 12 bylų. Aptariamu laikotarpiu itin išsiskyrė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai: pirmosios instancijos teismo sprendimai buvo 83,3 proc. palankūs inspektoriui, o apeliacinės - tik 58,3 proc. Toks didelis atotrūkis tarp šių dviejų instancijų praktikos vertinant inspektoriaus priimtus sprendimus buvo tik 2009 metais .
Labiausiai šį atotrūkį lėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-05-02 nutartimi pakeista praktika dėl termino, per kurį žurnalistų etikos inspektorius priimdamas sprendimą turi taikyti įspėjimą viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui). Vertėtų pažymėti, kad Visuomenės informavimo įstatyme toks terminas niekada nebuvo nustatytas, o teismas iki minėtos nutarties priėmimo nebuvo priėjęs išvados, jog tokio termino nebuvimas įstatyme yra teisės spraga.
Kalbamoje nutartyje, dėl kurios vėliau inicijuotas proceso atnaujinimas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo nutaręs, jog žurnalistų etikos inspektoriaus priimtas sprendimas neteisėtas todėl, kad poveikio priemonės (įspėjimas ir įpareigojimas paneigti informaciją) viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) pritaikytos praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo informacijos paskelbimo. Pripažinęs, kad toks terminas nėra numatytas Visuomenės informavimo įstatyme, teismas tai įvertino kaip teisės spragą, o inspektoriaus skirtam įspėjimui pritaikęs teisės analogiją su Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 23 straipsnyje numatyta atitinkama administracinės nuobaudos rūšimi - įspėjimu, teismas nurodė, kad turi būti laikomasi ir ATPK 35 straipsnyje nustatytų terminų administracinei nuobaudai skirti[16]. Inspektorius su tokia „nauja" praktika nesutiko, todėl pateikė prašymą šioje byloje atnaujinti procesą.
Procesą atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nesutiko su šio teismo 2013-05-02 nutartyje išdėstytu vertinimu, pažymėdama, jog žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) skiriamas įspėjimas pagal teisinę prigimtį ir tikslą neturėtų būti prilyginamas administracinei nuobaudai, todėl jis nepriskirtinas prie ATPK 21 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų sistemos ir negali būti tapatinamas su ATPK 23 straipsnyje įtvirtinta administracine nuobauda - įspėjimu. Iš naujo įvertinęs situaciją teismas pažymėjo, kad tiek inspektoriaus skiriamas įspėjimas, tiek reikalavimas paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją priskirtini prie kitų poveikio priemonių, kuriomis nevykdoma nubaudimo funkcija, grupės.
Anot išplėstinės teisėjų kolegijos, termino inspektoriui priimti sprendimą ir taikyti poveikio priemones nebuvimas Visuomenės informavimo įstatyme yra teisės spraga, kuri privalo būti užpildyta taikant įstatymo analogiją. Tačiau, skirtingai nei ankstesnėje (2013-05-02) nutartyje, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog konkrečiu atveju termino skaičiavimui taikoma ne ATPK 35 straipsnyje numatyta analogija ir šiame straipsnyje nustatytas 6 mėnesių terminas, bet analogija su kitais (kitų ūkio subjektų priežiūrą vykdančių institucijų specialiaisiais) įstatymais, pagal kuriuos šis terminas yra 2 metai.
Vis dėlto, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybės, jog 2013-05-02 nutartyje teismas (1) kitaip vertino inspektoriaus skiriamo įspėjimo teisinį pobūdį (kaip administracinę sankciją), (2) kitaip skaičiavo įspėjimo skyrimo senaties terminą (pagal analogiją taikydamas ATPK 35 straipsnio 1 dalį), dar nesudaro pagrindo naikinti šio teismo priimtą sprendimą. Atsižvelgdama į teisėtų lūkesčių, res judicata, protingumo principų svarbą, taip pat į proceso atnaujinimo instituto išimtinumą ir jo paskirtį, į tai, kad nutarties priėmimo metu yra suėjęs 2 metų senaties terminas inspektoriaus sprendimu skirtoms poveikio priemonėms taikyti, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, jog nagrinėjamu atveju intervencija į užbaigtoje byloje įsiteisėjusį teismo sprendimą yra netikslinga ir negalima, kadangi ji paneigtų principines proceso atnaujinimo instituto nuostatas.
Dar viena žurnalistų etikos inspektoriaus veiklai reikšminga administracinė byla, kurioje ataskaitiniu laikotarpiu buvo atnaujintas procesas, susijusi su inspektoriaus teise nagrinėti juridinių asmenų skundus dėl dalykinės reputacijos pažeidimo. Abejonių dėl tokios inspektoriaus teisės kilo po to, kai į žurnalistų etikos inspektorių kreipėsi juridinis asmuo, siekdamas apginti savo dalykinę reputaciją, ir inspektorius viešosios informacijos skleidėjo atžvilgiu priėmė įpareigojantį sprendimą. Išnagrinėjęs kilusį ginčą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog inspektoriaus sprendimas neteisėtas todėl, kad jis buvo priimtas išnagrinėjus juridinio asmens skundą ir įspėjus viešosios informacijos skleidėją už Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Tokiu būdu teismas iš esmės konstatavo, kad juridiniai asmenys, gindami dalykinę reputaciją, negali kreiptis į žurnalistų etikos inspektorių. Dėl tokio abejotino sprendimo inspektorius pateikė prašymą atnaujinti procesą.
Atnaujintame procese išplėstinės teisėjų kolegijos išvada buvo kiek kitokia: inspektorius turi įgaliojimus ginti ne tik fizinių asmenų garbę ir orumą, tačiau ir juridinių asmenų dalykinę reputaciją. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, sistemiškai aiškinant Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnį, nėra jokio pagrindo teigti, jog inspektorius, turėdamas paminėtus įgaliojimus dėl informacijos paneigimo, neturi teisės ginti juridinių asmenų dalykinę reputaciją, taikydamas Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą poveikio priemonę, t. y. įspėjimą už Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalavimą juos pašalinti. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, kad pagal inspektoriui suteiktų įgaliojimų visumą jis turi teisę priimti Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą sprendimą ne tik bylose dėl fizinių asmenų garbės ir orumo gynimo, tačiau ir tais atvejais, kai pažeidžiant įstatymus yra kenkiama juridinių asmenų dalykinei reputacijai. Vien tai, kad Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis yra skirta fizinio asmens garbei ir orumui ginti ir neapima juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo, teismo manymu, nereiškia, jog inspektorius, nustatęs su juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimu susijusį pažeidimą, neturi teisės imtis atitinkamų priemonių, t. y. priimti Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nurodytą sprendimą. Teisėjų kolegijos nuomone, nors asmuo, paskelbęs tikrovės neatitinkančią informaciją, kenkiančią juridinio asmens dalykinei reputacijai, ir negali būti įspėtas už Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies pažeidimą, tačiau tai neužkerta kelio žurnalistų etikos inspektoriui įspėti tokį asmenį už kitų Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimus. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį, jog vien netinkamas tam tikros teisei priešingos veikos kvalifikavimas inspektoriaus sprendime neturėtų nulemti teisės normas pažeidusio asmens atsakomybės išvengimo, todėl bylą nagrinėjantis teismas, nustatęs, jog asmens padaryta veika atitinka kito teisės pažeidimo, nei nurodyta inspektoriaus sprendime, sudėtį, gali savo iniciatyva, kartu užtikrindamas proceso dalyvių teises, perkvalifikuoti padarytą pažeidimą ir spręsti dėl paskirtos poveikio priemonės. Atnaujintą bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors apeliacinės instancijos teismas teisingai išaiškino Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatą ir tuo pagrindu konstatavo, kad dėl jos pažeidimo pareiškėjui negalėjo būti taikoma poveikio priemonė, tačiau nevertino galimybės pareiškėjo padarytą veiką perkvalifikuoti pagal Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir tik po to spręsti, ar skundžiamas inspektoriaus sprendimas dėl pareiškėjo įspėjimo ir įpareigojimo pašalinti pažeidimą yra neteisėtas[19].
Tačiau, kaip ir pirmiau aptartu atveju, išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į principines proceso atnaujinimo instituto nuostatas, nusprendė, jog intervencija į užbaigtoje byloje įsiteisėjusį teismo sprendimą yra netikslinga (negalima), todėl ankstesnis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas liko nepakeistas.
Kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi siekta suvienodinti teismų praktiką dėl visuomenės informavimo priemonių įpareigojimo paneigti paskleistą tikrovės neatitinkančią, asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją. Šioje byloje ginčas kilo dėl Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, numatančios vieną iš sąlygų, kuomet viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui negali būti taikoma redakcinė atsakomybė: buvo sprendžiamas klausimas, ar įstatyme nustatyta atleidimo nuo atsakomybės (jei viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones) sąlyga atleidžia ir nuo tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios asmens garbę ir orumą, paneigimo.
Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pabrėžė, kad viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai turi bendrą pareigą visais atvejais užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą[20]. Teismas padarė išvadą, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) įpareigojimas paneigti paskleistą tikrovės neatitinkančią, asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją ne tik nelaikytinas redakcinės atsakomybės elementu, sukeliančiu visuomenės informavimo priemonei neigiamus padarinius, tačiau priešingai - pati visuomenės informavimo priemonė turėtų būti suinteresuota skelbti tik teisingą, tikslią, nešališką informaciją, kuri nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Todėl, teismo manymu, toks Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio aiškinimas, jog jame nurodytas atleidimas nuo redakcinės atsakomybės apima ir atleidimą nuo pareigos paneigti paskleistą informaciją, neatitiktų tiek šio paneigimo esmės ir tikslų, tiek bendrųjų Visuomenės informavimo įstatyme numatytų visuomenės informavimo principų. Teismas taip pat pažymėjo, kad paneigimas nei Visuomenės informavimo įstatyme, nei Civiliniame kodekse nėra sietinas su visuomenės informavimo priemonės atsakomybės formomis ir laikytinas nukentėjusiojo asmens pažeistų teisių atstatymo priemone, kuri turi būti taikoma nepriklausomai nuo to, ar visuomenės informavimo priemonė tikrovės neatitinkančią informaciją paskleidė pati, ar rėmėsi kito šaltinio paskleista informacija. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad nors Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata atleidžia viešosios informacijos rengėją ir (ar) skleidėją nuo atsakomybės atlyginti žalą, padarytą paskelbus tikrovės neatitinkančią asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją, bei nuo redakcinės atsakomybės taikymo, tačiau neatleidžia nuo pareigos paneigti informaciją net ir tuo atveju, kai pirminis informacijos šaltinis yra kita visuomenės informavimo priemonė.
Apibendrinant būtų galima pažymėti, kad tam tikrais atvejais nevienodas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo požiūris į inspektoriaus veiklą nulėmė atitinkamą šių bylų baigtį: teoriškai inspektoriaus sprendimai buvo arti tiesos, tačiau praktiškai - jie panaikinti. Žiūrint dar plačiau, inspektoriaus sprendimu dažnai ginamas žmogus, tad jei sprendimas panaikinamas, asmens interesai lieka neapginti. Be to, pirmiau aptartose atnaujinto proceso bylose[21] iškelti klausimai svarbūs ne tik asmens teisių gynimo požiūriu - jie turėjo tiesioginę įtaką ir kitiems teisme nagrinėjamiems ginčams dėl inspektoriaus priimtų sprendimų. Šiuo atveju ne visos administracinės bylos buvo sustabdytos siekiant sulaukti atnaujinto proceso rezultatų. Todėl tokia bylų baigtis pirmiausia verčia suabejoti proceso atnaujinimo instituto praktine reikšme - jei teismo sprendimas priimtas klaidingų vertinimų pagrindu, kodėl jis paliekamas galioti, o „pralaimėjusi" pusė turi prisiimti neigiamas to pasekmes? Čia pat peršasi ir atitinkama išvada, kad žodinio proceso panaikinimas apeliacinės instancijos teisme kartu panaikina galimybę ginčo šalims atkreipti teismo dėmesį į naujus (aktualius) teismų praktikos pasikeitimus, kuriuos teismas pats ne visada pastebi.
___________________
[1] Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutarimu Nr. XI-2217 „Dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos nuostatų patvirtinimo" (Žin., 2012, Nr. 108-5465) patvirtintų Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos nuostatų 12-15 punktai.
[2] Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. X-1511 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros, savivaldybių institucijų ir įstaigų sąrašo pagal grupes patvirtinimo" (Žin., 2008, Nr. 50-1853).
[3] Žr. Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo (pagrindinio) komiteto 2013 m. lapkričio 26 d. išvadą Nr. 103-P-48 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros, savivaldybių institucijų ir įstaigų sąrašo pagal grupes, į kurias atsižvelgiant nustatomos valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijos, patvirtinimo" pakeitimo projekto (Nr. XIIP-694): http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=460715&p_tr2=2.
[4] Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 13 d. nutarimas Nr. 1030 (Žin., 2013, Nr. 119-5991).
[5] Įstatymo projektas skelbiamas viešai Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto svetainėje. Žr. nuorodą: http://www.lrs.lt/intl/zeit.show?theme=695&lang=1.
[6] „Žurnalistų etikos inspektorė siūlo žurnalistus laikyti apsimelavusiais, kol jie neįrodė priešingai" (15min.lt, 2013-12-10). Žr. nuorodą: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/zurnalistu-etikos-inspektore-siulo-zurnalistus-laikyti-apsimelavusiais-kol-jie-neirode-priesingai-56-391065.
[7] Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013-12-13 pranešimas spaudai: „Klaidos projekte nėra: žurnalisto teisę skleisti informaciją saisto pareigos". Žr. nuorodą: http://www.lrs.lt/intl/zeit.show?theme=670&lang=1&doc=4461.
[8] Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse preambulė. Žr. nuorodą: http://www.lrs.lt/apps3/1/2386_FDQOUEDY.PDF.
[9] Visuomenės informavimo įstatymo 24 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr. XIIP-1139. Žr. nuorodą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=458583&p_tr2=2.
[10] Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. XI-1457 (Žin., 2011, Nr. ) patvirtintos Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija 2011-2014 metų programos 8.3 ir 8.4 priemonės (ištrauka):
„8.3. Parengti ir priimti Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuriuo visuomenės informavimo priemonių valdytojai būtų įpareigoti viešai skelbti suvestinius finansinės apskaitos duomenis, taip pat informaciją apie gaunamas pajamas iš reklamos ir užsakomųjų straipsnių, nurodant, kiek reklamos ir užsakomųjų straipsnių užsakė valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bei politinės partijos, o Žurnalistų etikos inspektorius prižiūrėtų, kaip laikomasi šių pareigų.
8.4. Siekiant užtikrinti visuomenės informavimo priemonių (viešosios informacijos rengėjų) skaidrumą ir viešumą, parengti teisės aktų pakeitimus, kad būtų įsteigtas Lietuvos Respublikos teisės aktus pažeidžiančių (arba pažeidusių), nesilaikančių profesinės etikos ir kitų reikalavimų visuomenės informavimo priemonių registras, užtikrinti, kad duomenys apie tokias visuomenės informavimo priemones būtų skelbiami viešai ir būtų nemokamai prieinami visuomenei, valstybės ir savivaldybių institucijoms, uždrausti tokioms visuomenės informavimo priemonėms vienus metus nuo pažeidimo nustatymo gauti valstybės finansinę paramą iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, struktūrinių ES fondų ir dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, kuriuose perkančioji organizacija yra savivaldybės ar valstybės institucija arba įstaiga, taip pat akcinės bendrovės, kurių daugiau kaip 50 proc. akcijų priklauso savivaldybei ar valstybei, arba viešosios įstaigos, kurių dalininkė yra valstybė arba savivaldybė."
[11] Visuomenės informavimo priemonė - laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos programa, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Pagal šį įstatymą visuomenės informavimo priemonei nepriskiriamas oficialus, techninis ir tarnybinis dokumentas, vertybiniai popieriai (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 82 dalis).
[12] Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013-04-03 sprendimas Nr. SPR-40.
[13] Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas), bankai, politinės partijos negali būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais, bet gali leisti neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius, turėti informacinės visuomenės informavimo priemones, skirtas visuomenei informuoti apie savo veiklą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.
[14] Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013-12-03 sprendimas Nr. SPR-141.
[15] Žr. Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-1666.
[16] LVAT 2013 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, VšĮ „Šou centras" v. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba.
[17] LVAT 2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-996/2014, VšĮ „Šou centras" v. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba.
[18] LVAT 2013 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-600/2013, S. G. v. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba.
[19] LVAT 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-993/2014, S. G. v. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba.
[20] LVAT 2013 m. kovo 18 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A662-707/2013, UAB „Respublikos" leidiniai v. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba.
[21] 2013 m. žurnalistų etikos inspektoriaus iniciatyva buvo prašoma atnaujinti procesą 3 administracinėse bylose, iš kurių procesas atnaujintas dėl 2 bylų, tačiau teismo sprendimai nepakeisti.
(Bus daugiau)
.jpg){kind=logo}
.jpg)
Komentarai (0)