2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: Regimuntas Romualdas Mockus: „Dar rašau trims užsienio periodiniams leidiniams“

2013-03-08
 
Regimantui Mockui - 80

Regimantui Mockui - 80

Kolegą Regimuntą Romualdą Mockų visada matau geros nuotaikos, optimistiškai nusiteikusį ir visad kupiną naujų idėjų. Ir jo visur būna pilna, ar tai vyktų LŽS Senjorų klubo renginys, ar klubo Tarybos posėdis, ar pažintinė grupinė kelionė.

 

„Jau praktiškai parašiau prisiminimų knygą. Be to, dar pastoviai bendrauju su lenkų, čekų ir australų leidiniais, rašau jiems apie Lietuvos naujienas. Honorarais užsidirbu sau antrą pensiją", - sako kolega Romas, nors aš jį užšnekindamas tikėjausi ir ne tokio atsakymo. Juk ruošiausi rašyti apie jo 80-metį, o išgirdau jaunatvišką polėkį.

Tačiau rašinys turi būti „jubiliejinis", todėl pamažu suku pokalbį jaunystės link.

 

„Širdis kaskart skausmingai suvirpa, kai praūžus daugiau kaip pusamžiui pradarai savo išleistuvių klasės duris ir susitinki su vis retėjančiais bendraklasiais. Jau nežinia kelioliktą kartą mes, Vilniaus pirmosios A. Vienuolio berniukų gimnazijos 1952 metų laidos vyrai, iš blėstančios atminties traukiame brangius atsiminimus, tik mums svarbias ir neįkainojamas laiko detales. Su kuo sėdėjai suole, ką pasakė mokytojas, o tuometinio pamokų žurnalo kopija tampa pačiu brangiausiu dokumentu. Dabar, kai atsigręži atgal, supranti, kad tai buvo sunkmetis mūsų kraštui, tėvams, mokyklai. Subėgę iš visų Lietuvos pagairių, daugelis slėpdami savo tėvų kilmę, godžiai siekėme žinių. Daugelis mokytojų dar buvo „smetoniniai", puikūs pedagogai, o klasės auklėtojas matematikas Romualdas Balaišis, jau išėjęs iš gyvenimo, paliko daugelyje mūsų mokyklos auklėtinių gilų taurumo, pareigingumo, gėrio brėžį, kuris neišdilo per ilgus dešimtmečius. Tai buvo, mūsų įsitikinimu, mokytojo etalonas", - mokyklos suolą prisimena kolega Romas..
„Romas buvo kaip vijurkas, smalsus, kartais svajingas. Mokslus jis krimto nesunkiai, ypač gerai sekėsi matematika. Visi manėme, kad iš jo išaugs garsus matematikas", - prisimena buvęs Vilniaus pirmosios A. Vienuolio berniukų gimnazijos gimnazistas, žurnalistas, docentas Liubomiras Viktoras Žeimantas.

 

„Nors kai kas iš mokytojų ir mesdavo seną prancūzišką frazę: „Pokario jaunimas - supuvusi karta". Tačiau galime drąsiai pasakyti, kad mes tokio likimo išvengėme. Tiek profesorių ir akademikų turbūt nedavė nė viena kita mūsų ar kitų mokyklų laida. Lietuvos MA narys korespondentas prof. Vitas Daukšas - jau ne pirmos generacijos chemikas. Geologas akademikas, profesorius habil. daktaras Algirdas Gaigalas, habilituotas medicinos daktaras Daumantas Kavoliūnas (abu jau mirę), profesoriai Algis Gricius, Rimtautas Čekuolis, fizikos daktaras Bronius Aleksiejūnas, kompozitoriai Feliksas Bajoras, Rimvydas Žigaitis, garsus architektas Jaunutis Makariūnas, ekonomistas Vaclovas Nazaras, žurnalistas Rytis Tilvytis, matematikas Vladas Šileris, aktorius Algis Mažuolis, auksinių rankų chirurgas Vincas Urbonas (irgi jau išėjęs Anapilin), gydytojas Bronius Žaliūnas, suvalkietis, nublokštas į žemaitišką Plungę ir išauginęs būrį šaunių palikuonių, tarp jų ir Kauno medicinos universiteto rektorių - tai tik dalis tos plejados, kurią davė kraštui vien ši mūsų gimnazijos laida. O ir kitos, po ar prieš, ne mažiau svarios ir solidžios. Esame tvirtai įsitikinę, kad tai ypatinga mūsų mokyklos aura. Jos istorijos paveldas, perteikiamas pasišventusių mokytojų, nepaisant karų, okupacijų ir kitų negandų. Savo ištakas mes, „pirmabūdžiai", kildiname iš 1915 metų spalio 9 d., kai Vilniuje buvo įkurta pirmoji lietuvių gimnazija, tuomet vadinta „Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokos". Direktoriavo tada Mykolas Biržiška. Be garsių to meto mokytojų lietuvininkų, čia dirbo prezidentai Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, be to, Jonas Vileišis, Kazys Bizauskas ir kitos nepriklausomos Lietuvos iškilios asmenybės", - prisimena kolega Romas.

 

„Mokykloje buvau neblogas matematikas, netgi respublikinių olimpiadų prizininkas. Todėl tėvelio paakintas ir padaviau stojimo dokumentus į Vilniaus universiteto Matematikos-fizikos fakultetą. Bet moksladraugis Rytis Tilvytis tėvo rašytojo buvo spiriamas studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, tačiau nelabai norėjo paklusti jo valiai. Tad vieną pavakarę, susitikę prie Katedros ir nutarėme būti „savarankiški" ir nesiskirti ir po mokyklos. Abu rytojaus dieną perkėlėme savo popierius į naujai atsiradusią specialybę - žurnalistiką. Taip po studijų (1952-1957) ir tapau diplomuotu plunksnagraužiu",- juokiasi kolega Romas.


Redakcinį darbą Romas pajuto dar būdamas studentas, nes pradėjo dirbti „Tiesos" laikraštyje korektoriumi. Pamažu pradėjo ir rašyti į laikraštį. Iš pradžių jį labiau domino kultūros temos, tačiau kai jau atsirado galimybė įsidarbinti korespondentu, laisva vieta atsirado Pramonės skyriuje. „Tiesoje" Romas išdirbo iki 1958 metų, kol buvo priimtas sprendimas pradėti leisti „Vakarines naujienas". Jas pradėjo redaguoti iš „Tiesos" išėjęs Kostas Šmigelskis. Pastarasis į „Vakarines naujienas" paviliojo ir Romą.

 

„Darbas naujame miesto laikraštyje buvo įdomus. Jame žurnalistai jautėsi žymiai laisviau, negu oficialioje „Tiesoje". Atsirado daugiau temų, galimybių pasireikšti", - prisimena Romas.

 

Vėliau buvo nemažai metų atiduota Lietuvos radijui. Jis vedė specialią laidą kaimui.

 

„Iš pradžių ši laida prasidėdavo be savo šaukinio. Buvo nutarta, kad šaukinio pagrindas turėtų būti rytinis gaidžio giedojimas. Pasirodė, ne taip lengva rasti emocingai giedantį gaidį. Buvo įrašyti dešimtis giedorių, bet jiems vis kažko trūkdavo. Tik Sūduvoje, netoli Marijampolės radome tikrą giedorių. Kompozitorius Benjaminas Gorbulskis iš jo skardaus „kakariekū" sukūrė laidos šaukinį, kuris ir dabar dar skamba eteryje", - sako Romas.

 

Kitas ryškus kolegos Romo žurnalistinės veiklos etapas - atiduoti net 25 metai maskvietiškiems laikraščiams „Socialističeskaja industrija" vėliau „Tribūna", „Delovoj mir". Jis buvo korespondentas Lietuvai ir Kaliningrado sričiai. Beje, apie tuometinę "Socialističeskają industriją". dar gerokai iki oficialiai paskelbtos "perestrokos" būrėsi permainų ištroškusi mokslinė inteligentija. Man, dar jaunam „Tiesos" korespondentui irgi būdavo smagu, kai kolega Romas priimdavo vieną kitą mano straipsnį iš Lietuvos, rekomenduodavo jį paskelbti sąjunginiame laikraštyje.

 

„Lietuvos atgimimo metu buvau naujienų agentūros „Post Faktum" bendradarbiu. Tuo metu apie įvykius Lietuvoje buvo skleidžiama ir daug neteisybės, būdavo tyčia iškraipomi faktai. O „Post Faktum" teikė tikrą informaciją apie realią padėtį. Teikė ją ir visoms užsienio ambasadoms, tuo metu veikusiomis Maskvoje, o per jas- ir pasauliui. Tuomet buvo labai įdomu dirbti, nes perdavinėjome karščiausiais žinais iš Lietuvos. Šių žinių, neperdedant galima sakyti, tada laukė visas pasaulis", - prisimena kolega Romas.

 

„Profesiniame darbe labiausiai vertinu faktą, o tik paskui nuomonę. Per daugiau kaip pusę amžiaus, praleisto žurnalistikoje, labiausiai įsirėžė į atmintį tie įvykiai ir rašiniai, kai tekdavo apginti viršininkų ujamą darbininką, inžinierių ar išradėją, persekiojamą biurokratų", - sako Romas.

 

Kovo 6 dieną kolegos Romo sukaktis buvo gražiai paminėta Senjorų klubo susirinkime. Jam buvo įteiktas LŽS pirmininko Dainiaus Radzevičiaus pasirašytas raštas, sveikinantis sukaktuvininką ir linkintis jam dar ilgų ir kūrybingų metų.

 

Taip ir toliau laikyk, kolega Romai!

 

Vytautas Žeimantas

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-03-08 14:05
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media