LŽS ir NŽKA renginiai

Kas yra „Žodis"? Tai vėlgi bendrybė, tačiau ji kryptingai pagilina kūrybinius ieškojimus, apibrėžia temos įsivaizduojamas ribas. Žodis fizine prasme - tai garsų rinkinys, taip pat ir ženklų rinkinys. O jeigu pro šį išorinį apvalkalą pažvelgsime giliau, suprasime, kad žodis, kaip ir viskas šiame pasaulyje, yra energija. Tačiau ne apskritai energija, o ganėtinai konkreti ir su ryškiomis unikalumo charakteristikomis: parašytas žodis - viena energijos rūšis, ištartas - kita energijos rūšis, sudainuotas žodis savaip ypatinga energija, o ženklais ar jų junginiais - vaizdais išreikšta mintis dailėje, tai energija, kuri iš minėtų energijos rūšių bene labiausiai užkuoduota. Todėl dailininkai paveikslo ar kito kūrinio esmę padeda žiūrovui suvokti pavadinimu, čia praverčia ir specialisto komentaras, nors neretai pasikliaujama vaizdo - formos, spalvų, linijų - estetiniu suvokimu. 

Parodos „Žodis" paveiksluose, kai kurie menininkai nesiekia iliustruoti žodį, o bando į jį pažvelgti filosofiniame kontekste, savo darbais teigdami, kad žodis yra ne daugiau kaip ženklas, kuris gali būti puikiausiai atsietas nuo konkretaus objekto ar reiškinio. Tokiame kūrinyje svarbus tik pats ženklas - kompozicijos elementas. Čia pirmiausia reiktų pažymėti Modesto Malinausko paveikslą „Ženklai", kurio juodame fone ritmiškai surikiuotų pilkų faktūrų kvadratėliai arba kai kuriuose kvadratėliuose patalpinti užraktų fragmentai, spiralės, jungikliai yra būtent vaizdo ženklai, o ne konkrečios realybės atspindys. Panašiu principu sukonstruotas ir kitas jo paveikslas „Dūmas". Jame centrinę kompozicijos dalį užima realistiškai nutapytas iš rąstų suręstas namas. Realistinė tapyba leidžia suprasti, kad tai yra namas, tačiau jis aiškiai netinkamas gyventi, atremtos į sieną plonytės kopetėlės netinkamos žmogui jomis laipioti, o iš dviejų išmoningų kaminėlių kylantys dūmai atliepia paveikslo pavadinimą ir pabrėžia, kad šiuo paveikslu nesiekiama parodyti paties namo kaip gyvenamojo būsto, o šis namas tėra tik amorfiška natūrali forma, kaip miražas ar dūmas - tai ženklai, kuriais laisvai manipuliuojama ieškant menininko intuiciją ar išmonę atitinkantį vaizdą. Tai vienas svarbiausių modernistinės siurrealistinio meno krypties, atsiradusios XX a. trečiajame dešimtmetyje, principų. Pasak garsiausio šios krypties teoretiko, rašytojo Andre Bretono siurrealizmo tikslas buvo „išspręsti ligi tol buvusias prieštaringas realybės ir sapno egzistavimo sąlygas". Teisingumo dėlei reikia pažymėti, kad siurrealizmo ištakos siejamos su Pilietinio karo metais kilusio dadaizmo srove („dada"- iš pranc. k. „vaikiškas žaisliukas"). Dadaistai pirmieji atkreipė dėmesį į žmogaus pasąmonę kaip įkvėpimo šaltinį. Netenka abejoti, kad eidamas šiuo keliu Modestas Malinauskas surado save kaip menininką. Jo darbai įdomūs, netikėti, sulaukę pelnyto pripažinimo.

Suprantama, pats siurrealistinės kūrybos principas dar negarantuoja aukšto meninio rezultato. Pavyzdžiui, Regina Jakučiūnaitė - Kubertavičienė vartoja panašų kūrybos principą, kaip ir M. Malinauskas. Rausvo kolorito paveiksle „Šeima" abstrakčiame fone matome realių atsitiktinių daiktų kompoziciją - medis, bidonas, krepšelis, spyna, varžtai... Paveikslo pavadinimas - žodis - apgina daiktų parinkimą, kurį metaforiškai galime suprasti kaip šeimą. Juk ir žmonių šeimose - skirtingi asmenys. Tačiau abstraktus fonas ir realūs daiktai nesudaro tos visumos, kuri pasižymėtų stipriu meniniu užtaisu. Tačiau autorės mąstymas byloja apie potencialias tobulėjimo galimybes ateičiai. 

Savitu mąstymu ir kūrinio stilistika pasižymi Zinas Kazėnas, pateikęs tapybos drobę „Pilvakalbė" ir Albertas Vaidila (šių eilučių autorius) su darbu „Žemyna, pasitinkanti pavasarį". Z. Kazėno „Pilvakalbė" - daugiaprasmė kompozicija, kurioje dekoratyviai traktuota merginos figūra iš tiesų paversta įvairių daiktų rinkiniu, arba kitaip tariant - daiktų kalba, kurios žodinė interpretacija gali būti itin spalvinga. A. Vaidilos kūrinys remiasi prūsų ir lietuvių mitologija, kurioje „Žemyna" yra didelių galių Deivė, atsakinga už Žemę, jos derlingumą, gyventojus. Taigi jos charakteristika žodžiais nesunkiai numanoma.

Dauguma darbų abstraktūs. Kelių autorių paveikslai akivaizdžiai susieti su žodžiu. Kaip ryškiausią pavyzdį galime išskirti Dalios Bložienės paveikslą „Žodis žeidžia, žodis gydo". Tai abstrakti kompozicija, kurioje tamsiai raudoni dažų nutekėjimai asocijuojasi su kraujuojančiomis žaizdomis, o baltos ir auksinio atspalvio dėmės pranašauja ir gydomąją žodžio galią. Visumoje nuo tiesmukiško minties perteikimo gelbsti abstraktus temos traktavimas, įdomus spalvų ir faktūrų derinys. Glaudžią minties ir žodžio jungtį pabrėžia ir Daivos Margienės paveikslas „Minčių žaidimai". Pats pavadinimas atspindi kūrinio idėją - mintis ir žodžius galima perteikti kaip lengvas formas, primenančias erdvėje plevenančius žiedus, supintus į žaismingą dekoratyvinę ritmiką. Kelias nedidukes skambaus kolorito, pastozinės tapybos abstrakcijas pateikė Aida Vėželienė su lyriška potekste dvelkiančiais pavadinimais: „Deminutyvai. Be žodžių" ir „Bučinys". Deminutyvai lingvistikoje suprantami kaip žodžiai, turintys mažybines, malonines reikšmes, lygiai kaip ir visiems suprantamas „Bučinys". Agnės Verksnytės - Paulauskienė drobė „Baltos eilės" tęsia poetinio žodžio sklaidą tapyboje tamsesniu, santūresniu koloritu. Taip pat poetiška, netgi rūstoka nuotaika pasižymi ir Vyganto Vėjo abstraktus peizažas „Vėjo daina" su blankiu melsvu dangumi ir smėlio gūsiais bei Ritos Krupavičiūtės impulsyvi abstrakcija „Galia". Aušra Šiaulytė nuliejo saulėtą gamtovaizdį akvarele, įvardindama ją „Pirmoji". 

Didelės apimties, mįslingais juodai baltais akcentais suformuota kompozicija pasižymi Linos Vaišnytės „Sakinys". Sunku pasakyti, ką norėjo išreikšti šiuo „Sakiniu" autorė, tačiau man peršasi mintis, kad taip ženklinama rašto specifika. Juk sakome: „juodu ant balto parašyta" - visi minčių atspalviai įsitenka tarp juodos ir baltos ribų. Bene didžiausia minties ir žodžio koncentracija pasižymi Agnės Varpukevičiūtės abstraktus su ryškiai akcentuotu centru paveikslas „Pasaulis". Toks platus apibendrinimas nedidelio formato darbe gali sukelti abejonių, tačiau prisiminus garsaus filosofo ir matematiko Gotfrydo Leibnico teiginį, kad „vandens lašelyje atsispindi visas pasaulis, visa visata", paveikslo pavadinimas visiškai priimtinas. 

Rimas Bružas ( „Apšvieta"), Jolanta Kanapickaitė ( „Vazonas"), Sigita Jakutytė ("Archimedo taškas"), sutelkę dėmesį į daiktą, jo realybės reikšmingumą ir funkcionalumą. Sąsajos su žodžiu abejonių nekelia.