LŽS ir NŽKA renginiai

Rugsėjo 20-oji - garsaus tarpukario keliautojo, žurnalisto ir rašytojo Mato Šalčiaus gimimo diena. Šia proga Prienų rajono savivaldybė suorganizavo ir dovanojo žurnalistams puikią išvyką - pažintį su Prienų kraštu. Prieniškių iniciatyvą palaikė Lietuvos žurnalistų sąjunga, pakvietusi savo narius į šią kelionę. Kolegų, panorusių arčiau susipažinti su šiuo įdomiu Lietuvos kraštu, atsirado daug. Didelis autobusas vos sutalpino kolegas iš Vilniaus, Kauno, Trakų, Elektrėnų... Ir tai nenuostabu, nes Lietuvos žurnalistų sąjungą su Prienų savivaldybe riša ir bendras projektas - Mato Šalčiaus premija.

Žymaus Lietuvos visuomenės veikėjo, rašytojo, žurnalisto, keliautojo ir idealisto, kraštiečio Mato Šalčiaus premijos steigėja dabar tapo Prienų rajono savivaldybė. Premija skiriama žurnalistui už pasaulio pažinimo skatinimą bei brandžius ir išsamius spaudos, radijo, fotografijos, televizijos, interneto žiniasklaidos autorinius darbus kelionių tematika, paskelbtus per kalendorinius metus. Konkursas premijai gauti ir apdovanojimo renginys rengiami kartu su Lietuvos žurnalistų sąjunga. Premija skiriama LŽS, NŽKA nariams, Prienų krašto studentams, studijuojantiems žurnalistiką, arba žurnalistams, kilusiems iš Prienų krašto. 

Mato Šalčiaus premijų laureatais tapo daug žinomų žurnalistų. Tarp jų ir Ričardas Sartatavičius su Gediminu Pilaičiu - buriuotojų žygio per Atlantą dalyviai. Gerimantas Statinis, už knygą „Pasiklydęs Amazonijoje. Mato Šalčiaus klajonių beieškant". Justinas Lingys, už dokumentinių filmų ciklą „Kalnai - mano gyvenimas", Arnoldas Čaikovskis už knygą "Buriuotojų svajonių paukštė", Edmundas Ganusauskas už knygą „Vanduo - tai gyvybė. Vidmanto Urbono žygis pasaulio ežerais", Venantas Butkus už knygą „Burėse - Baltijos vėjas: buriuotojo užrašai". Dabar šio konkurso tradicijas pradėjo tęsti Prienų savivaldybė.

Pirmasis sustojimas pažintinėje edukacinėje kelionėje į Prienų kraštą - Veiveriuose. Lankėmės Veiverių krašto istorijos muziejuje. Žymiausia ekspozicija skirta garsiam legendiniam partizanui J. Lukšai-Daumantui ir jo šeimai. Pasakojama istorija nuveda į skaudžius rezistencijos laikus. Ekspozicijoje taip pat yra nemažai medžiagos ir eksponatų apie J. Lukšos-Daumanto bendražygį partizaną Povilą Pečiulaitį-Lakštingalą. 

Juozas Lukša-Daumantas gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdyje, Marijampolės apskrityje 1951 m., mirė rugsėjo 4 d. Kauno r. Lietuvos rezistentas.

Gyvendamas Vakaruose, parašė knygą - Lietuvos partizanų istoriją - „Partizanai už geležinės uždangos". 

Vokietijai okupavus Lietuvą, dalyvavo pogrindinėje veikloje prieš vokiečius. Grįžus sovietams, priklausė pogrindžio Lietuvos išlaisvinimo tarybai, o ją sunaikinus, buvo Lietuvos partizanų sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininkas.

Dalyvavo Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrime. Nuo1947 m. vadovavo Kauno apylinkėse veikusiai partizanų Tauro apygardos Birutės rinktinei.

1951 m. suteiktas partizanų majoro laipsnis. 1951 m. dvigubo agento (Kukausko) išduotas, sušaudytas žuvo Lietuvos miškuose, į pietus nuo Kauno, ties Pabartupio kaimu. Kartu su Juozu Lukša nelygioj kovoj 1951 m. rugsėjo mėn. krito dar keli Užnemunės partizanų vadai, išsilaikę nuo 1945 metų.

1998 m. partizano žūties vietoje ties Pažėrais (Kauno raj.) pastatytas skulptūrinis Vyčio kryžius (skulp. Juozas Šlivinskas). 2008 m. vasario 13 d. žūties vieta paskelbta kultūros paminklu.

Netoli Veiverių gyvenvietės riboženklio, prie pat plento yra kalnelis su koplytstulpiu, kryžiais, mažais kryželiais ir kukliais kapeliais. Anksčiau čia buvo aukštesnė kalva, per kurią ėjo, baigiantis karui, iškasti apkasai, į kuriuos vertė partizanų kūnus. Čia jų buvo suguldyta gerokai per pusšimtį. 

Keletas buvo užkasta ir kitoje kelio pusėje. Dabar jų kūnai surasti ir perlaidoti vienoje vietoje. Čia yra atvežtų ir buvusių užkastų kitur. Dabar jau visi atpažinti. Bendrame mediniame paminklėlyje išpjaustytos jų pavardės. 

Kokie čia „banditai" buvo užkasti? Tai devyni ūkininkai, dešimt moksleivių, keturi studentai, keturi karininkai (vienas iš jų - Jonas Bulota, lakūnas), keturi darbininkai, mokytojas , vargonininkas, 28 metų kunigas Justinas Lelešius, „Birutės" rinktinės kapelionas, žuvęs čia pat nuo šio kalnėlio už kilometro esančioje (dabar apleistoje) Daunoro sodybėlės slėptuvėje, iš kurios neseniai buvo išvykęs į Vakarus Lietuvos pogrindžio pasiuntinys Juozas Lukša- Daumantas. Čia guli ir du J. Lukšos broliai studentai - Jurgis ir Stasys (26 ir 21 m. amžiaus). Guli čia tėvas ir sūnus Ogoniai, nušauti besidarbuojantys savo kieme. Berniukas buvo 15 metų moksleivis. Guli čia ir Jonas Liorenta, taip pat išėjęs į mišką iš mokyklos suolo. Nuo šio kalnelio vakarais ir rytais aiškiai matėsi čia pat esančios jo gimtosios sodybos žiburys. Guli čia ir vietinis 18 metų moksleivis Vytautas Vasiliauskas.

Šilavoto „Davatkynas" įsikūręs gražiame Trakelio šlaite. Jo įkūrėja M. Dabrišiūtė čia apsigyveno apie 1895 m. Vėliau kūrėsi, statėsi namukus kitos maldininkės. Vienu tarpu Litaniją giedoti susirinkdavo net 14 Davatkyno gyventojų. Tuomet čia stovėjo jau 7 maži namukai. Davatkėlės į savo mažus kambarėlius kviesdavosi pagyventi savo giminaites, pažįstamas, priimdavo nakvynei.

Kiekvienas namelis anksčiau buvo aptvertas tvora, sklypeliuose augino daržoves, gėles.

Seniausi gyventojai pasakoja, kad čia buvo mokoma rašto - galbūt buvusi daraktorių mokykla, o gal buvo mokoma I-ojo Pasaulinio karo metais, kai oficiali mokykla neveikė. Per 100 metų neformaliame vienuolyne gyveno 14 moterų, vadinamų „davatkėlėmis". Jos netekėjo, gyveno labai kukliai, darė gerus darbus, globojo ligonius, padėjo Bažnyčiai. 

Ypatingą jų gerumą juto ligoniai, nes kiekviena turėjo savo globojamą ligonį. Joms rūpėjo gyvenimo nuskriaustieji. Davatkėlės kasdien dalyvaudavo Šv. Mišiose, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai, padėdavo kunigams, rūpinosi bažnyčia. Sovietmečiu viena jų už šią veiklą buvo teista. Pokario metais jų namuose nuo trėmimų slėpėsi kaimynai. Daugelį metų iš šios vietos sklido gerumas ir šiluma.

Šilavotiškius ir davatkėles jungė davatkėlių skulptūrų takelis. Juo kiekvieną dieną pamaldžios moterys iš Davatkyno keliaudavo į bažnyčią. Dabar tai simbolis krikščionių tikėjimo, kelio į Dievo namus simbolis. 

Nuo 2007 m. „Davatkynas" - Prienų krašto muziejaus padalinys. Čia vyksta menininkų plenerai, „Poezijos pavasario" ir kiti kultūriniai renginiai.

Šeimininkė žurnalistams padengė balta staltiese stalą, gėrėme kvapnią įvairių čia pat rinktų žolelių arbatą, vaišinomės naminiu sūriu, storai užsitepdami slyvų uogiene ir medumi. 

Tarpukario keliautojas, žurnalistas ir rašytojas Matas Šalčius (1890-1940) kilęs iš senos Šalčių giminės, kuri minima jau nuo XVIII a. Jo tėvai Pranė ir Juozas Šalčiai augino septynis sūnus ir dvi dukteris, Matas buvo ketvirtas vaikas šeimoje. 

Čiudiškių k., Išlaužo sen., Prienų r.sav. tebestovi giminaičių prižiūrimas Mato Šalčiaus gimtasis namas, jo garbei1986 m. pastatytas medinis stogastulpis, vaizduojantis keliautoją su gaubliu rankoje (skulptorius tautodailininkas Leonas Juozonis iš Rokiškio).

Dar besimokydamas užsiėmė žurnalistine veikla, rašė straipsnius į laikraščius. Baigęs „Saulės" mokytojų kursus, dirbo mokytoju Žemaitijoje. Dėl viešų pasisakymų prieš carinę valdžią Visos Rusijos mokytojų suvažiavime Kauno gubernatoriaus įsakymu 1914 m. buvo ištremtas iš Lietuvos. Jis išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten aktyviai įsijungė į lietuvių išeivijos visuomeninį-kultūrinį gyvenimą: skaitė paskaitas Tėvynės mylėtojų draugijos, Susivienijimo lietuvių Amerikoje kuopose, tęsė pedagoginį darbą, bendradarbiavo JAV lietuvių išeivių spaudoje, daug energijos ir jėgų atidavė organizuodamas „Lietuvių dieną" ir rinkdamas lėšas nukentėjusiems nuo karo šelpti. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, 1919 m. sugrįžęs į ją M. Šalčius tapo ELTOS direktoriumi. Dirbo Lietuvos kariuomenės propagandos skyriuje, mokytojavo. Tais pačiais metais įsteigė Šaulių sąjungą, buvo pirmasis žurnalo „Trimitas" redaktorius. Daug keliavo po Vakarų Europą. Aktyviai propagavo turizmą. 1929 m. įsteigta Turizmo sąjunga, kurios valdybos sekretoriumi išrinktas M. Šalčius. Reikšmingas jo biografijos faktas - 1929 m. pradėta kelionė aplink pasaulį Indijos link kartu su bendraminčiu Antanu Poška. Jos metu M. Šalčius kruopščiai fiksavo kelionės akimirkas, kurios virto kelionių apybraižomis, straipsniais Lietuvos spaudoje. 1933 m. sugrįžęs į Lietuvą M. Šalčius parengė savo kelionių rankraščius spaudai. Kelionių knyga „Svečiuose pas 40 tautų" sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo, o 1936 m. „Spaudos fondas" už šią knygą paskyrė 1000 litų literatūrinę premiją.

Prasminga, jog mūsų kelionėje dalyvavo ir du M.Šalčio premijos laureatai - Kristina Stalnionytė ir Edmundas Ganusauskas.

Keliaujant po svetingą ir gražų Prienų kraštą, norėjosi daugiau sužinoti ir apie garsų foto menininką, žurnalistą Marių Baranauską, kilusį iš Prienų krašto, gimtinei paskyrusį daug kūrybinio dėmesio.

Marius Baranauskas gimė 1931 m. liepos 24 d. Prienuose. Mokėsi Prienuose, Išlauže, Vilniuje, 1959-1965 m. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. 1957-1986 metais su pertrauka dirbo Eltoje fotokorespondentu. 1970-1976 m. ir 1986-1995 m. buvo spaudos agentūros APN, vėliau - „Novosti" Lietuvos skyriaus fotožurnalistas. Per daugelį žurnalistinio darbo metų agentūrose ELTA ir APN aplankė beveik visus Lietuvos kampelius, pabuvojo 44 pasaulio šalyse. 

Nuo 1959 m. dalyvavo net 432 respublikinėse ir tarptautinėse fotografijos parodose, įvairiuose konkursuose. Turėjo daug apdovanojimų - apie 200 medalių, diplomų, specialių prizų. Aukso medaliais apdovanotas Vokietijoje, Lenkijoje, Estijoje. Surengė 34 autorines fotoparodas įvairia tematika Lietuvoje ir užsienyje - Bulgarijoje, Danijoje, Kuboje, Lenkijoje, Vokietijoje, Azerbaidžane, Rusijoje, Latvijoje.

Išleido nemažai fotografijos albumų: "Naujasis Vilnius" (su L. Ruiku, 1972 m.), "Dainavos kraštas" (1979 m.), "Vaikų pasaulis" (1982 m.), "Mūsų šeima" (1986 m.), "Lietuvos žvejai" (1988 m.).

"Marių Baranauską gerai pažinojau. Jis buvo ne tik aukšto meninio lygio fotografas, bet ir geras bičiulis, draugiškas kolega, pasiruošęs visiems padėti. Prisimenu, kai dar prieš mirtį jis kruopščiai ruošė savo darbus Prienų kraštotyros muziejui. Džiaugėsi, kad gimtinės muziejininkai jo nepamiršo, paprašė atsiųsti darbus, kitą medžiagą", - sakė kartu su žurnalistų desantu važiavęs žurnalistas ir rašytojas Vytautas Žeimantas.

1978 m. jam buvo suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos menininko vardas (FIAP). 1992 m. buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu už publikacijas ir parodas, skirtas 1991 m. sausio įvykiams Vilniuje ir Atgimimo sąjūdžiui. 1994 m. buvo suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos nusipelniusio menininko vardas (EFIAP).1996 m., deja, jau po mirties, Lietuvos žurnalistų sąjunga kolegai Mariui suteikė garbingiausią žurnalistinį apdovanojimą - Vinco Kudirkos premiją. Anapilin jis išėjo 1995 m. lapkričio 28 dieną.