2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kultūros renginiai

*print*

Archyvas :: Kviečiame į daktaro Aleksandro Adamkovičiaus naujų knygų prezentaciją

2017-10-19
 
Aleksandras Adamkovičius

Aleksandras Adamkovičius

Gudų kultūros draugija Lietuvoje kviečia į daktaro Aleksandro Adamkovičiaus naujų knygų prezentaciją. Bus pristatomos dvi knygos: "Vilniaus baltarusių istorija asmenyse (2016) ir šiemet išleistą "Germanavičiai, Zorka (Sinicai), apylinkės (iki 1939 m.)" 
Prezentacija vyks š. m. spalio 23 d. 17 val. Tautinių bendrijų namuose (Raugyklos g. 25, Vilnius). Dalyvaus svečiai iš Lietuvos, Baltarusijos, Vokietijos. Maloniai kviečiame.
*** 
Knygoje „Germanavičiai, Zorka (Sinicai), apylinkės (iki 1939 m.)" pateikiama šio regiono istorija, gyvenimo kelias, knyga skiriama čia kažkada gyvenusiems ir savo pėdsaką palikusiems lietuviams. Dauguma Šarkovščinos krašto gyventojų nežino, kad jame yra ne tik baltarusiškų (slaviškų), bet ir baltiškų (lietuviškų) praeities puslapių.
Regiono lietuvių istoriją sąlyginai galima išskirti į du laikotarpius. Pirmasis - etninių lietuvių asimiliacija su atvykėliais slavais. Šio proceso pradžia neaiški, tačiau XVII amžiuje atvykėliai savęs su senbuviais netapatino. Tą patvirtina 1795 m. daugelis graikų katalikų metrikų knygų. Antruoju laikotarpiu lietuviai masiškai plūdo iš tankiai apgyventų sričių į Šarkovščinos rajoną.
Pirmieji lietuviai į Germanavičių parapiją atvyko 1890 metais iš Tverečiaus, Adutiškių, Švenčionių parapijų. Jie įsikūrė dviejuose kaimuose - Zorkoje (anksčiau Sinicy) ir Baltajame Dvare. Atvykę lietuviai įsigydavo iš nusigyvenusių dvarininkų žemės ir keldavosi ištisomis šeimomis, steigdavo ūkius, kai kurie jų kurdavo šeimas. Pirmą kartą šiame regione suskambo lietuvių kalba. Vietiniai priėmė atvykėlius draugiškai. Jokių nacionalinių konfliktų nekilo. Vietos gyventojai vadino lietuvius „litviakais". Šis vardas išliko iki šių dienų.
Pirmame knygos skirsnyje Kaimas Zorka (Sinicy) pateikiama kaimo ir apylinkės istorija, archyvinių duomenų apie pirmuosius kaimo gyventojus, apie šio krašto valdininkus. Zorkoje lietuviai gyveno pirmoje XX a. pusėje. Apie tai smulkiau pasakojama skirsnyje „Regiono lietuviai". Gaila, kad dabar apie tai mažai kas žino. Paradoksalu, netgi anų etninių lietuvių palikuonys nežino, koks kraujas teka jų gyslomis, nors dar XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Zorkos kaime beveik visi gyventojai kalbėjo lietuviškai. Sunku suvokti, dėl kokių priežasčių ši kalba buvo pamiršta, kodėl tėvai savo vaikų neauklėjo lietuviška dvasia.
Antrame skirsnyje Miestelis Germanavičiai supažindinama su miestelio istorija. Pirmoje antro skirsnio dalyje pasakojama Germanavičių istorija Rusijos imperijoje, antroje - lenkų okupacijos laikotarpiu. Daug archyvinės medžiagos spausdinama pirmą kartą. 
Pirmosios žinios apie Germanavičius mus pasiekia iš 1563 metų - miestelis minimas kaip Vilniaus ir Polocko vaivadijų pasienio dvaras, pažymėtas 1579 m. Pocholoveckio žemėlapyje. Tačiau krašto klestėjimas prasidėjo šiek tiek vėliau - nuo 1782 metų, kai grafas Ignotas Širinas šioje vietoje įkūrė savo pagrindinę sodybą. Daug medžiagos pateikiama apie mokyklas Germanavičių valsčiuje: duomenų apie mokytojus ir mokinius, apie bandymą bei sunkumus mokytis gimtąja kalba ir kaip buvo sulenkintos šio krašto mokyklos. Iš pateiktų duomenų galima sužinoti apie miestelio ir regiono ekonominę, politinę, kultūrinę padėtį, apie jo gyventojus.
Kas liko šiandien iš praeities? Tai - retorinis klausimas, kuris dažniausiai užduodamas šiame skirsnyje ir visoje knygoje. Gaila, bet atsakymas dažniausiai nuliūdina - tik istorija... Iš didelio miestelio šiandien teliko paprastas kaimas...
Skirsnyje Regiono lietuviai aprašyta Šarkovščinos krašto lietuvių istorija ir jų likimas. Dauguma duomenų pateikta pirmą kartą ir šis darbas - pirmasis bandymas supažindinti su šio regiono lietuvių istorija, kurios, kaip buvo pasakyta pradžioje, nežino ne tik dauguma krašto gyventojų, bet ir patys lietuviai.
Parapinėje bažnyčioje vyko pamaldos lietuvių kalba, bet ir apie tai mažai kas žino. Bažnyčioje dirbo ir keletas lietuvių kunigų: Pilypas Būdvytis, Jonas Žemaitis, Adomas Masiulionis. Šiame skirsnyje trumpai aprašytos jų biografijos. Apie 1930 m. parapijoje buvo užrašyta dar apie 500 lietuvių (10 proc. visų parapijiečių).
Skirsnio pabaigoje pateiktas 1913 m. lietuvių, gyvenusių Germanavičių Romos katalikų parapijoje, sąrašas, sudarytas šios parapijos klebono Jono Žemaičio.
Germanavičių parapijoje, deja, dabar niekas nebyloja apie lietuvišką praeitį. Prabėgs dar 20-30 metų ir vargu ar kas nors prisimins, jog čia kažkada gyveno lietuviai.
Skirsnyje Germanavičių Romos katalikų bažnyčia pateikta šios bažnyčios ir parapijos istorija. Dar 1930 metais lietuvių kalba skambėjo Germanavičių bažnyčioje (kaip jau buvo minėta), joje dirbo ir keletas lietuvių kunigų. Šis faktas vargu ar žinomas netgi Baltarusijos lietuvių istorijos tyrinėtojams, nes apie tai medžiagos beveik nėra.
Bažnyčia pastatyta 1787 metais to paties grafo Ignoto Širino. Tai buvo unitų Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo cerkvė. Prie jos įkurtas graikų katalikų tėvų bazilijonų vienuolynas. Po 1805 m. jo vienuolių buvo perstatytas į parapinę Romos katalikų bažnyčią.
Svarbu paminėti, kad paskutinis Germanavičių parapijos lietuvis klebonas buvo Adomas Masiulionis, kuris už atsisakymą atiduoti bažnyčios varpus gestapo areštuotas ir 1942 m. liepos 4 d. nukankintas Berezvečės (Glubokojės) lageryje. Varpai, dėl kurių nukankintas klebonas, buvo užkasti šalia Germanavičių kaimo ir po žeme „ilsėjosi" daugiau nei pusę amžiaus. Atkasti ir pakabinti varpinėje tik 1990 metais, kur vėl skamba savo gelbėtojo garbei.
Skirsnyje Unitų bažnyčios Dysnos apskrityje aprašytas šio krašto bažnyčių sunkus kelias. Surinkti duomenys apie graikų katalikų bažnyčią šiame regione, yra duomenų apie bažnyčių, parapijiečių likimus po unitų cerkvės sunaikinimo Rusijos imperijoje. Su unitų bažnyčia, galima sakyti, ir baigėsi LDK šiame krašte istorija, kada vietoj tolerancijos atėjo barbariškas Rusijos imperijos carinis režimas, kuris naikino viską, kas nerusiška ir neatitinka rusinimo politikos. Tai, kas bylojo praeitį, buvo naikinama. Gaila, kad šiandien apie tas bažnyčias mažai minima. Šis skirsnis - pirmas, kuriame išsamiai ir pirmą kartą rašoma apie unitų bažnyčią šiame regione.
Skirsnyje Regiono sentikiai aprašytas šios bažnyčios Dysnos apskrityje sunkus kelias. Pateikti duomenys apie parapijos sentikius, jų veikėjus, parapijiečių skaičius. Dabar šiame regione likusios trys bažnyčios: Germanavičių, Rakovo ir Voronkos. Neišlikusi Barsučinos parapija ir cerkvė.
Skirsnyje Garsiausieji žemės savininkai pateikiami duomenys, dokumentai, prisiminimai apie garsiausius šio regiono valdininkus Širinus ir Šternus.
Vladimiras Šuchardtas (Šternų palikuonis) prisimena savo Tėvynę, tėvų gyvenimą. Jis pateikė iš šeimos archyvo daug nuotraukų apie laikotarpį, kada čia gyveno jo mama. 
V. Šuchardto šeimos gyvenime yra daug bendra su XX a. žmogumi, kada griuvo įprastinis gyvenimas, kada reikėjo išgyventi, dažniausiai pradėti naują gyvenimą ir viską iš pradžių tarp svetimų, nepažįstamame krašte. Apie tai jis ir kalba. Vladimiro tėvas, Rusijos imperatorinės armijos pulkininkas, pagal tautybę ir pavardę vokietis, buvo nepripažintas Vokietijoje kaip savas ir priverstas dirbti kaip darbininkas pas paprastus vokiečius kaimiečius.
Apie Širinus pateikta daug archyvinės medžiagos. Daugelis, apsilankę Germanavičiuose, atkreipė dėmesį į puikią baroko bažnyčią, bokštais kylančią aukštai į dangų ir į kitoje upelio pusėje esančius klasicistinius rūmus su romantišku, beveik išnykusiu parku. Tai - nebylūs kažkada buvusios didybės liudininkai, tai - kas liko iš Širinų epochos Germanavičiuose.
Iš Širinų kilę bajorai Meištovičiai. Aleksandras (paliko daug pėdsakų Vilniaus istorijoje) ir prelatas Velerianas (Lenkijos ambasadorius Vatikane) parašė prisiminimus apie savo gyvenimą „Pokalbis apie žmones ir laikus", kuriuose pateikė daug įvairių istorijos faktų apie šį kraštą.
 

 

Iš spaudai rengiamos "Lietuvos žiniasklaidos enciklopedijos"
Adamkovičius Aleksandras (Aliaksandr Adamkovich), - baltarusių filologas, žurnalistas, redaktorius. *1977 08 19 Zorka (Vitebsko sritis, Baltarusija). 1994 baigė Zorkos vidurinę mokyklą. 1994-99 studijavo Polocko valstybiniame universitete, 2002-06 Vilniaus pedagoginiame universitete (rusų kalbą ir literatūrą), 2006-08 magistrantūros studijos Vilniaus pedagoginiame universitete (slavų kalbos). 2008 - 13 doktorantūra Lietuvių kalbos institute. 2013 apgynė daktaro disertaciją „Baltų ir slavų kalbų vаrdyno kontaktai vitebsko srityje". Nuo 2009 dėsto Lietuvos edukologijos universitete baltarusių literatūrą. 2008-09 laikraščio „Trakų žemė" redaktorius. 2009 laikraščio „Voruta" vyriausiojo redaktoriaus pavadotojas. Bendradarbiauja su baltarusiškais laikraščiais nuo 1994. Rašytojų ir žurnalistų sąjungos „Appia" (Londonas) narys. Gudų kultūros draugijos internetinio puslapio www.westki.info/tbk redaktorius. Išleido knygas "Vilniaus baltarusių istorija asmenyse (2016), "Germanavičiai, Zorka (Sinicai), apylinkės" (2017). Knygos „Lietuvos baltarusiai: vakar ir šiandien" (2016) autorius ir sudarytojas. Nuo 2015 Asocijacijos Gudų kultūros draugija Lietuvoje pirmininkas.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-10-19 10:14
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media