2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Rašau ir tobulėju

*print*

Archyvas :: Vaivorykštė

2015-09-23
 
Gabrieliaus Khiterer nuotrauka

Gabrieliaus Khiterer nuotrauka

Audrė Jokubauskytė

 

Žvirblis vienišas tupėjo prie krūmo. Jo pilkas, apipešiotas plunksnas merkė lietus, lašai tarytum ašaros riedėjo jo liūdnu snapeliu.

 

Tomas sėdėjo svetainėje. Priešais jį ant staliuko stovėjo vos nusiurbčiotas arbatos puodelis. Draugiją vaikinui palaikė tik mažytis roborovskio žiurkėnas, vakarui atėjus ėmęs sukti savo ratą.

 

- Nori valgyt, mažiau?- priėjęs sušnabždėjo Tomas. Kaip visada, tyliai. Jis nebemokėjo kalbėti garsiai... Kai buvo mažas, buvo garsiausiai kalbantis berniukas klasėje, bet...

 

Sugriaudėjo griaustinis, išsigandęs žvirblis pabėgėjo arčiau krūmo. Tomas atsisuko, žvilgtelėjo į griausmą besivejantį žaibą ir, įbėręs Hamfriui maisto, klestelėjo ant sofos. Buvo šalta, vaikinas susisupo į užklotą. Bet, nežinia kodėl, šilčiau nuo to netapo. Trisdešimt septyni laipsniai nugalėjo varganus devyniolika. Neturėdamas ką veikti Tomas išsitraukė telefoną ir patikrino, ar niekas jam neparašė, ar nepaskambino, o gal po šūsnies išsiųstų ir išdalintų CV visgi atsirado nors vienas darbdavys, kuris pakviestų į darbo pokalbį.

 

Bet paskutinė žinutė buvo mėnesio senumo, nuo mamos, o anksčiausiai, prieš savaitę, skambino tėtis. Dar sykį sugriaudėjo griaustinis. Lietus ėmė dar labiau pliaupti. Paukštukas vienišas tupėjo prie krūmo.

 

Vaikino akys apsiblausė, jis pamažu atsistojo ir nupėdino į virtuvę. Išsitraukė duonos, sūrio ir tylėdamas vakarieniavo. Nekokia buvo vakarienė, bet Tomui tai nerūpėjo. Jis ir taip nejuto maisto skonio. Žvelgė priešais save nieko nematančiomis akimis, automatiškai kąsdamas, kramtydamas ir nurydamas kąsnius. Staiga jį pažadino telefono pyptelėjimas svetainėje.

 

Žvirblis kažko pasibaidęs atsispyrė nuo žemės ir purptelėjo ant šakos. Atskubėjęs Tomas paėmė telefoną ir ėmė skaityti žinutę. „Labas, einam rytoj į kiną?“ Žinutė buvo nuo Kamilės, pažįstamos iš buvusio darbo. Tomas buvo slapčia ją įsimylėjęs ir dabar negalėjo tvert iš nuostabos ir džiaugsmo. Atrodė, lietus nustojo lijęs. Atrodė, pro debesis nušvito saulė ir tuoj pasirodys vaivorykštė...

 

Netrukus telefonas pyptelėjo dar kartą. Vėl nuo Kamilės. Vaikinas drebančiomis rankomis spustelėjo mygtuką „atidaryti“. „Atleisk, Tomai, ne ten pataikiau.“

 

Lietus visą naktį negailestingais kirčiais talžė žemę. Paukštukas vienišas tupėjo ant šakos. Lašai tarytum ašaros riedėjo jo snapeliu.

 

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 16:14
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media