Rašau ir tobulėju

Akvilė Petkevičiūtė

Centrinės miesto aikštės laikrodis išmušė vienuoliktą. Jau seniai sutemę, bet gatvėse  dar daug žmonių. Išilgai ir skersai išvaikščiotos aikštės grindinį dengia stora ištižusio ir parudavusio sniego masė. Nors nemaloniai skruostus žnaibo ledinis šaltukas, jis yra bejėgis sugadinti šventinę nuotaiką.

Ant sniego nulašėję kraujo pėdsakai veda į apleistą gamyklą. Atsargiai pro pravertas duris į vidų įsirango policininkė. Jos rankoje tvirtai suspaustas ginklas, įsitempęs kiekvienas kūno raumenėlis. Net menkiausia klaida gali būti lemtinga. Pareigūnė lėtai slenka link pastato vidurio. Vos išgirdusi menkiausią krebžtelėjimą, ji reaguoja akimirksniu. Pasigirsta triukšmas − pro sudužusį langą įskrenda balandis. Nors labai norisi jį nušauti, policininkė žino, kad dabar ne laikas išsiduoti. Rimtu veidu perbėga susierzinimas.

Staiga pasigirsta duslus metalo trinktelėjimas į betonines grindis, per kelias sekundes pareigūnė nustato kryptį ir apytikslį atstumą iki garso šaltinio. Sulaikiusi kvėpavimą lėtai prisėlina, taikydamasi stipriai suspaudžia ginklą ir, išvydusi žmogaus siluetą, šauna. Pasipila keiksmažodžių lavina. Ji patvirtina, kad šūvis buvo taiklus. Bet policininkę surakina nuostaba pamačius, kas yra pašautasis. Sužeistas vyras tiesia kruviną ranką prie ginklo, bet nespėja jo paiimti, nes antras šūvis jį pribaigia. Dar vienas ginklas bumpteli, atsitrenkęs į kietą betoną. Paslaptingas šešėlis šmėsteli ant betoninės sienos, ir taip pat greitai kaip pasirodė, dingsta.

xxx

Nors tai ne pati gražiausia vieta pasaulyje, bet ji turi savų privalumų. Čia jauku, šilta, tai tikriausiai ir yra didžiausias pliusas, kai lauke spaudžia šaltukas, bet taip pat čia yra karaokės aparatas. Bernardas net neįsivaizdavo, kad šis aparačiukas susilauks tokio pripažinimo ir padvigubins gaunamas pajamas. 

Pro duris įžengia jauna moteris, ji pavargusi, susirūpinusi, paraudusiais žandais. Ji prisėda prie baro, atsisagsto striukę ir užsisako bokalą alaus. Bernardas netruko susigaudyti, kad tai policijos pareigūnė, o būdamas labai kalbus negalėjo jos neprakalbinti, tuo labiau, kad moteris jį sudomino.

- Bloga diena, pareigūne? - paklausė priešais moterį pastatydamas sklidiną bokalą.

- Ne jūsų reikalas,- sulaukia šalto atsako.  

Bernardas rasdavo kalbą su visais, todėl jis taip ir patiko vietiniams girtuokliams. Jis pats nesuprato, kodėl jam taip rūpi kitų problemos ir paskalos. O kokiam darbe, jei ne smuklėje, sužinosi tiek nelaimingos meilės istorijų ir sutiksi tiek nelaimingų žmonių... Ši keista policininkė, kurios Bernardui dar neteko matyti savo smuklėje, jį kažkodėl sudomino. „Matosi, kad kietas riešutėlis“, mąstė jis, žiūrėdamas į nepažįstamą užklydėlę.

- Tai kokie vėjai čia jus atpūtė?

- Ieškojau skylės, kur ramiai galėčiau išgerti. Maniau, kad radau.

Už baro stovintis Bernardas puikiai suprato, kad pareigūnė norėjo jam įgelti, pavadinusi jo smuklę skyle. Deja, jis nėra linkęs įsižeisti dėl tokių smulkmenų.

Nenorom Bernardas apsižvalgė. Kai jis šią vietą nusipirko, tai čia tikrai buvo skylė, tamsus Dievo pamirštas kampelis. Bet jo ir padavėjos iš Bulgarijos pastangomis ši vieta tapo tinkama žmonėms. Dabar kampe stovi papuošta eglutė, palubėje kabo girliandos, lauke, šalia pavadinimo iškabos, kabo kalėdinės dekoracijos. „Nėra čia taip jau blogai. Būna ir blogiau.“  Jis visada taip įvertina savo antrus namus. Pasigirdo sena šventinė daina, šiandien smuklės savininkas ją girdėjo daugiau nei dešimt kartų, muzika maloniai glostė ausį ir jis net nepastebėjo, kaip pradėjo linguoti pagal ritmą ir koja mušti taktą. Pro jo akis nepraslydo moters veide atsiradęs liūdesys ir riedančios ašaros. „Viduje nėra tokia kieta kiap atrodo“ − vyrui šmėsteli mintis, o smalsumas vis auga. „Šis žmogus turi istoriją. Gerą istoriją. Ir aš ją noriu sužinoti.“. Bernardas papildo tuščią moters bokalą.

Netrukus žiojasi dar kažką pasakyti policininkei, bet pamato nuo galinio stalelio pakylantį lankytoją. Kaip ir pridera, smuklės savininkas jam  palinki gerų švenčių. Pareigūnė išgirsta lankytojo atsisveikinimą ir suklūsta − balsas jai atrodo tikrai girdėtas. Atsisukusi spėja pamatyti tik tamsų šėšėlį, kuris neria lauk. Nieko nelaukusi numeta ant baro banknotą ir išskuba paskui.

Garsiai trinkteli durys. Bernardas supranta, kad pro duris pabėgusi istorija jau nebegrįš. 

/Tekstas sukurtas LVJC Kūrybos studijoje, vad. E.Straigytė/