Jaunojo žurnalisto užrašai

Luknė Grunskytė

Būna atostogų, kai išvyksti į kitą šalį ir visą laiką neišeini iš viešbučio. Dažniausiai taip nutinka tada, kai būna labai smagu ir yra daug visko pačiame viešbutyje. Tokie viešbučiai, kur viskas įskaičiuota, dažniausiai būna kurortuose.

Kaip tik ten per šias atostogas aš ir buvau Turkijoje, Beleke esančiame viešbutyje. Ten buvo didelis vandens parkas, baseinai, desertinės ir dar daug įvairių pramogų.

Ten nuvykau su močiute, kuri nemoka angliškai ir net nėra skridusi lėktuvu. Nuskristi buvo iššūkis. Aišku, Lietuvoje buvo tikrai lengviau, nes čia visi kalbėjo lietuviškai ir nesupratus visada galima kažko paklausti. Turkijoje tikrai viskas yra sunkiau, tačiau atsiimti lagaminus ir visus kitus dalykus padaryti pavyko. Autobuse, su kuriuo važiavome į viešbutį, buvome vienos, o grįžtant taip jau nebuvo.

Močiutei buvo neramu, nes Turkija yra toli, o ji labai retai keliauja. Angliškai močiutė irgi moka tik kelis žodžius. Bet kai grįžome, močiutė prisipažino, kad nebuvo taip jau ir baisu. Turkų viešbutyje jai patiko graži teritorija, jūra, ir visai nebuvo kokių nors nesusipratimų ar baisumų. Oro uostas močiutę gąsdino tik, kad buvo labai didelis. Bet ten buvo viskas aišku, daug išmanių lentų, kur buvo surašyta visa informacija, padedančių darbuotojų.

Anūkės ir Močiutės kelionė. Man tokia buvo pirmoji. Ji labai skyrėsi nuo kelionės su tėvais. Dabar buvo galima dažniau gerti limonadą, valgyti desertus. Močiutė man daugiau ką leisdavo. Man tokios kelionės labiau patinka, nes tuomet būna tikros atostogos.

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autorei 12 m./