Apie žurnalistiką ir žurnalistus

Liepa Rimkutė

Vieną antradienio popietę Bernardinai.lt redakcijoje vyko pokalbis su žurnalistu bei vaizdo operatoriumi Kostu Kajėnu. Žurnalistas yra buvęs ne vienoje karo pabėgėlių stovykloje ir atlikęs daug unikalių projektų, apie kuriuos ir pasakojo. K.Kajėno greitai laukia komandiruotė į Pietų Afriką, tad smagu, kad radome laiko pasikalbėti apie labai įdomią žurnalisto veiklą.

Jums teko būti karo pabėgėlių stovyklose. Kokią patirtį parsivežėte? Kas jus sukrėtė, šokiravo?

Ten prabuvome apie mėnesį. Domėjomės karo pabėgėlių gyvenimu. Aišku, kadangi ten yra pabėgėlių stovykla, matėme ir nusikaltimų, ginklų, žiaurių vaizdų. Man buvo labai įdomu. Atrodo, nesvarbu į kokią stovyklą nuvažiuotum, ten visi vis tiek bus laimingesni nei tu. Jie šypsosi, juokiasi, ypač vaikai labai laimingi. Mane šokiravo tai, kokios lėlės vaikų rankose – tai plytos, apvilktos vaikiškais rūbeliais. Tada tu supranti, kaip tau gerai ir kaip tu gerai gyveni.

Žinoma, per karą atsitinka taip, kad nutraukiamos galūnės. Ir tada tu įeini į kambarį, pamatai tą neįgalų žmogų. Kadangi visi nori, kad žinutė būtų skelbiama, realybė taip pat – kad žalojami žmonės, kad vyksta žiaurūs dalykai – stovyklos vyresnieji sako: „Fotografuok, fotografuok.“ O tie žmonės žiūri į tave ir verkia... Vieniems žmonėms ta nuotrauka – būdas komunikuoti, tačiau už tos nuotraukos slypi gyvenimo istorija, realus žmogus.

Kodėl nusprendėte ten važiuoti?

Tuo metu vyko Seimo rinkimai, ir vienas iš kandidatų V. Mazūronis į savo rinkiminę kampaniją įtraukė ir tikslą sustabdyti pabėgėlių antplūdį. Aš važiavau, nes norėjau pažiūrėti ir susipažinti, ar tai įmanoma. Mums buvo įdomu pabėgėlių problemos, gyvenimas, kur dingsta tarptautinių organizacijų skiriami pinigai. Iš ten filmuotos medžiagos sukūrėme ir 40 minučių trukmės dokumentinį filmą.

Ar nebijojote, kad jums kažkas nutiks? Ar buvo tokių įvykių, kurie jus išgąsdino?

Kai čia važiavau, aš situaciją maždaug žinojau. Mano tėvai nieko neguglino, turbūt nežinojo tiksliai, kas ten vyksta. Aš buvau tik pasienyje, į karštuosius taškus nelindau dėl žmonos, tad per daug nebijojau.

Žinoma, būna visokių atvejų ir atsitikimų. Vieną kartą kažkokie arabai mus turėjo pasiimti ir nuvežti į kitą vietą. Mes važiavome labai keistomis vietovėmis, jau net mūsų vertėjas susirūpino, kad ne viskas gerai. Staiga mes sustojome, arabai iš lagaminų išsitraukė ginklus. O mes tiesiog sėdim gale su kamerom... Bet viskas baigėsi gerai, mes susitikome su arabų grupelės lyderiu, papasakojome savo planus ir tiesiog nuvažiavome į stovyklą.

Dažnai būna taip, kad arabai – karininkai ar ne – paprašo ištrinti viską, ką fotografavai. Tada tiesiog prarandi visą medžiagą. Būna ir taip, kad žmonės pradangina viską, ką buvo surinkę. Neturi nusikopijavę. Man tokių žioplumo klaidų nėra įvykę, aš visada turiu 3 kopijas.

Kaip sugalvojote tapti vaizdo operatoriumi? Ką studijavote?

Aš visada ruošiausi būti architektu. Visada žinojau, kad studijuosiu architektūrą. Bet kai atėjo stojimų laikas, aš staiga sugalvojau, kad būsiu operatorius. Nepasidomėjau, kaip reikia ten įstoti, o tėvai irgi nebuvo labai patenkinti. Studijavau medijas Vilniaus technologijų dizaino kolegijoje. Įpusėjus studijoms išvažiavau į Slovakiją ir ten jas baigiau.

Kokiais dar projektais užsiimate?

Dar vienas mano projektas yra tas, kad ieškau žmonių, išgyvenusių Holokaustą. Dėl to ir skrendu į Izraelį, imu interviu iš žmonių. Žinoma, tos istorijos visos labai liūdnos, o visiems tiems žmonėms – per 90 metų. Izraelyje, kaip žurnalistui, gana paprasta dirbti. Visi visur ir visada draugiški, visur įleidžia. Jaučia pareigą tau padėti. Žmonės ten dažnai klausia: „Kodėl tau mūsų kultūra įdomi?“ Kartais atsakau, kad esu čia, nes tikrai labai įdomu. O kartais paprasčiausiai moka, kad ten būtum (kalbu apie projektus).

Ką dar teko patirti dirbant žurnalistu?

Žurnalisto darbo esmė – būti smalsiam. Žurnalistas gali įlįsti ten, kur kiti žmonės negali. Vieną kartą įsiprašėm į operacinę, kurioje vyko vėžio operacija. Mes ją filmavom. Esu buvęs ir Lukiškių kalėjime, kai jis dar buvo veikiantis kalėjimas. Ėmiau interviu iš kalinių, aišku, jokios naudingos informacijos negavau, nes kaliniai dažniausiai meluoja. Man labai įdomu prisiliesti prie įvairių skirtingų istorijų, skirtingų tautinių mažumų arba socialinių grupių.

Užsiimu ir tautinio meno bei kultūrinio paveldo temomis. Kultūrinis paveldas – tai ne tik grojimas kanklėmis. Nusprendėme gilintis į archajiškiausias paveldo dalis. Filmavome kryždirbystę, drevinę bitininkystę, seniausias sinagogas.

Mano veikla susideda iš dviejų dalių – aš filmuoju ir fotografuoju, vykdau įvairius projektus. Turiu ir komercinę dalį – fotografuoju Lietuvos influencerius. Pavyzdžiui, filmuoju joms įrašus Instagramui. Iš esmės daugelis mano projektų yra finansuojami tų influencerių. Daug žurnalistų, supratę, kad vien iš savo veiklos uždirbs nedaug, perbėga į komunikaciją ar viešuosius ryšius.

Kodėl labiau užsiimate video ir filmų filmavimu, o ne tekstų rašymu?

Man labai nepatinka rašyti tekstus. Man reikia prisiversti tai daryti. Aš geriau nufilmuosiu video ir paprašysiu kažko kito, kad man tą tekstą parašytų.

 /Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autorei 16 m./