2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: Pažymys – džedajų ar sitų kardas?

2018-03-27
 
Aldonos Ruseckaitės nuotrauka

Aldonos Ruseckaitės nuotrauka

Rapolas Vanagas


Studento, moksleivio gyvenimas priklauso nuo pažymių ir dažniausiai nulemia jo likimą. Ne visi žmonės gimė tapti protingais. Ne visi moka, ko kiti nemoka. Geras pažymys - tai bilietas į sėkmę.


Mano tėvai sakydavo, mokykis geriau, bet aš buvau jaunas ir nesuprasdavau, ką pažymys reiškia. Tai supratau nuo ketvirtos klasės, kai paaiškėjo, ką jie atneša. Ankščiau aš blogai mokiausi, net buvo diagrama, rodanti, kad mano rezultatai buvo mažesni už normą. Bet nuo pirmos gimnazijos klasės ėmiau daug rimčiau žiūrėti į pažymius.

 

Vertinimo sistemos yra skirtingos, nuolat keičiasi. Vienoje mokykloje vertinimas griežtesnis, kitur atlaidesnis. Aš mokausi mokykloje, kur vertinimai yra per vidurį. 

 

Pati vertinimo sistema yra netikslinga, nes negali vertinti žmogaus proto skaičiais. Man sekasi geriau negu kitiems, bet kai kurios pamokos mane žlugdo. Lietuvių kalba yra sunkiausia pamoka, ne tik man, bet visiems. Mokytoja labai griežta ir lygina su visais, reiškia, negali perrašyti darbo, o iš visų kitų dalykų tai leidžiama. Matematikoje, fizikoje, chemijoje mano pažymiai geriausi. Mano bendraklasiams irgi ne per geriausiai sekasi viskas, yra tokių klasiokų, kurie net nesistengia. Bet yra ir tie, kurie stengiasi, bet neišeina. Mokytis vien dešimtukais neįmanoma, nebent labai retai.


Suaugusieji nuolat sako, jei išmoksi, gausi gerus pažymius. Sutinku, bet tai nereiškia, kad geras pažymys yra tik dešimt.

 

Aš mokausi savo noru, kartais patinginiauju, bet kai reikia, tai padarau. Sunku mokytis, išmokti naujus dalykus, sakyčiau, kad sunkiau net už darbą, nes tada tu jau patyręs ir žinai, ką daryt, nuolat kartoji tą patį veiksmą. Bet tai nereiškia, kad dirbti įdomu, nes tu kartoji, kartoji. O sužinojus kažką naujo, pradedi domėtis. Man kažkuriuo momentu pradėjo patikti mokslai, bet tai pasibaigė. Supratau, kad tai nuobodus, ilgai užtrunkantis darbas ir beprasmis, nes nežinai, kuo tu nori būti, o žinios pradings bėgant laikui...


Anksčiau aš mokiausi Japonijoje, ten pradėjau eiti į mokyklą. Nebuvo jokių lietuvių kalbos pamokų, ir negalėjau eiti į anglakalbę mokyklą, nes ji ten nepopuliari. Turėjau eiti į japonų mokyklą. Nežinau, kaip aš prisitaikiau, bet vėliau galėjau susikalbėti su japonais, švariai kalbėjau.


Japoniškoje mokykloje labai griežta vertinimo sistema. Ten aš buvau „mažiau normos“ ir tai buvo blogai. Nuo pirmos klasės vertino skaičiais ir diagrama. Prisimenu, antroje klaseje aš gavau iš rašymo nulį, tiesiog nemokėjau visiškai rašyti. Geriausiai sekėsi kalbėti ir darbai. Ten buvo vertinama šimtabale sistema ir procentais. Man patiko ši sistema, nes galėjai girtis, kad gavai vienu tašku daugiau už kitą. Ten mokinius nuo pirmos klasės moko kultūros, kaip elgtis. Nuolat po valgio mes gaudavome darbo: išvalyti grindis, langus, koridorius, gyvūnus prižiūrėti, indus išplauti.


Jeigu tokia griežta vertinimo sistema atsirastų čia, lietuviškoje mokykloje, pasikeistų visa švietimo sistema. Mokiniai pradėtų mokytis geriau arba pradėtų dar labiau „kristi“.



/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-04-10 20:05
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media