2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: Aklumas būna visoks

2019-12-03
 
Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Girmantė Zolubaitė


Pasaulyje yra daugybė žmonių, turinčių regos negalią. Juos gatvėje galima atpažinti iš baltos lazdelės arba juodų akinių. Tokiems žmonėms yra sunku išgyventi. Tad į pagalbą atskuba artimieji.


Mes žaidėme žaidimą, kurio metu turėjome užsirišę akis eiti palei virvę. Kad būtų lengviau, pagalbon atskubėjo draugai. Mes pasidalinome į dvi komandas ir rungtyniavome. Kas pasiekdavo nustatytą vietą neprilietęs virvės, laimėdavo savo komandai tašką. Aš per šį žaidimą jaučiausi nejaukiai. Nes nieko nemačiau. Laimei, draugai labai tiksliai viską nurodinėjo ir beveik pelniau tašką!


Per šį žaidimą mes patyrėme, ką reiškia nematyti. Tačiau yra žmonių, kurie tik pusiau turi šią negalią. Tarkim, pedagogė ir poetė Irena Juodelytė-Varnienė. Jai per operaciją buvo pažeistas dešinės akies nervas. Nuo tada ta akis nieko nebemato, tačiau tai nesutrukdė jai ir toliau kurti poeziją. Tai įvyko labai seniai – beveik prieš 30 metų. Per tą laiką jautėsi diskomfortas. Ji dirbo lietuvių kalbos mokytoja, tad buvo sunku viena akimi tikrinti mokinių sąsiuvinius, ruoštis pamokoms. Pažeista akis vėliau vis dar formavosi, ji tapo žvaira. Į ją nebebuvo malonu žiūrėti.


Poezija – Irenos sielos atgaiva. Jai patinka skaityti poeziją, taipogi kurti ją. Taip atsigauna jos širdis, būna geresnė nuotaika. Tik dirbti buvo sunku, o eilėraščių kūrybai ta akis netrukdė. Irena mano, kad sunkiau yra tiems poetams, kurie kuria visiškai akli.


Nors neregiu būti sunku, kai kurie jų irgi yra talentingi. Tačiau jiems sunku patiems ugdytis talentus. Tad jiems padeda kiti žmonės. Viena iš tokių yra fleitos mokytoja Loreta Rutkauskaitė. Ji baigusi konservatoriją (dabar Muzikos akademija) 1987 m. pradėjo dirbti pedagoginį darbą.


Patirtis buvo visiškai nauja ir niekur neišbandyta praktika. Ji atėjo į B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos filialą – aklųjų ir silpnaregių mokinių skyrių. Dalis jų buvo neregiai, kiti silpnaregiai. Tada mokytoja pradėjo pažinti kitokį pasaulį. Vienas jos mokinys buvo visiškai aklas. Tai pats gabiausias ir talentingiausias iš visų L. Rutkauskaitės turėtų mokinių toje mokykloje – Remigijus Audiejaitis visada ruošdavosi pamokoms. Jis buvo jautrus ir uždaras. Mokytoja suprato, kad tai žmogus, turintis įdomų vidinį pasaulį, muzikalus. Nors ir negalėdamas matyti, sugebėdavo fotografuoti. R. Audiejaitis aktyviai dalyvavo koncertinėje veikloje. Baigęs mokyklą, studijavo užsienio kalbas, turėjo savo muzikos grupę. Gaila, kad šiandien jo jau nebėra.


Mokinių pasiekimai įvairūs. Savarankiškas darbas – ribotas, nes mokykloje būdavo daug įvairios popamokinės veiklos. Todėl daugelis grodavo tik pamokų metu. Koncertavo savo mokyklos bendruomenei.


Kad mokytoja L. Rutkauskaitė galėtų mokyti nereginčius vaikus, naudojo Brailio raštą. Tai specialus raštas, sukurtas neregiams. Tuomet buvo stori kartono sąsiuviniai ir su specialia adata reikdavo išdurti skylutes, kurios atitikdavo raides, natas ir skaičius. Dabar sukurtos spausdinimo mašinos ir tai palengvina rašto darbus. Parašius pirštais braukiama ir skaitomas tekstas.


Darbas reikalavo ne tik specialaus pasiruošimo, bet ir psichologinių žinių. Loretos Rutkauskaitės mokiniai buvo atvykę iš kitų Lietuvos miestų, todėl gyveno mokyklos bendrabutyje. Jauniausiems buvo nuo 6-10 m. Pasiilgę savo namų ir tėvelių glausdavosi ir apsikabindavo. Kartais mokytoja jausdavosi kaip artima šeimos narė. Šie mokiniai labai savotiški. Vieni atsargūs, kiti aktyvūs. Jei L. Rutkauskaitė pasiūlydavo pagalbą, išgirsdavo atsakymą – ,,Aš pats''…



/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autorei 10 m./

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-01-07 20:15
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media